Gruodžio 14 d. Kolegijos iškilmių salė pražydo tautinėmis spalvomis: prie Tautinio meno ansamblio „Sūduonėlė“ gražiai derėjo nemaža grupė „Malūnėlio“ , moksleivių folkloro ansamblio iš Pilkanio (Karaliaučiaus / Kaliningrado sritis), bei punskiečiai. Baigėme projektą, skirtą Tautinio kostiumo ir Piliakalnių metams, atrodo, tądien savo širdyse auginome Lietuvą, kuri išsiskleidė įvairių regionų tautiniais drabužiais: sūduvių, dzūkų, aukštaičių, buvo net keletas Mažosios Lietuvos atstovių. Pasididžiavimą kelia toks kostiumo įvertinimas: „Šalia vėliavos ir himno yra tautinis kostiumas, jau daugelį metų neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio“ (LNKC direktorius S. Liausa). Popietė prasidėjo kanklininkų himnu, vadovaujant kanklių mokytojai Rasai Slankauskienei, ir kolegijos direktoriaus Vaidoto Viliūno pasveikininmu.
Įdomiai tautos ir valstybės simbolį – tautinį drabužį, pristatė Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė, kuri ne tik pati buvo pasipuošusi autentiškais sūduvietiškais rūbais, bet ir aprengė manekenų porą, papildžiusią salės scenografiją. Popietės pabaigoje norintieji galėjo dalyvauti žaidime „Surink tautinį drabužį“.
Apie kraštovaizdį, piliakalnius bei savo regiono ypatumus kalbėjo Punsko folkloro ansamblio „Alna“ vadovas Vytautas Batvinskas, Sigitas Šamborskis, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės vadovas, Kazys Balickas, Marijampolės kolegijos lektorius. Pastarasis pristatė foto reportažą apie studentų išvyką į savivaldybės piliakalnius. Piliakalniai yra labai svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje; tai gamtos ir žmogaus kūriniai. Sakyti, kad Lietuva yra piliakalnių kraštas, – teisinga. Kaimyninėje Latvijoje jų yra perpus mažiau, Estijoje – net keleriopai. Ką tai byloja apie lietuvių protėvius? Baltų genčių žmonės labai vertino laisvę!
Pasakojimus ir pokalbius papildė Jūratės Birgelytės Dolkovskajos, jaunosios smuikininkės iš Punsko, melodijos, minėtų ansamblių atliekamos lietuviškos dainos (choro vadovė Lina Miliuvienė), smagūs liaudiški rateliai („Malūnėlio“ vadovė Alma Balaikaitė – Jonvariova) ir kulminacinis Granskveras, kai, choreografės Ermanos Grincienės vadovaujami, įsisukome į smagų didelį ratą.
Prie kavos puodelio aptarėme tolesnio bendravimo ir bendradarbiavimo planus.
Vida Mickuvienė, Kultūros klubo „Aistuva“ meno vadovė