Jau kelios savaitės, kai mūsų visų kasdienybė pasikeitė neatpažįstamai: kaip niekada anksčiau daug laiko praleidžiame namų aplinkoje su artimaisiais, bendravimas su kitais mums brangiais žmonėmis – draugais, bendradarbiais, klasės ar būrelio draugais, kaimynais – įmanomas, tačiau be mums labai svarbaus gyvo kontakto.
Atsirado trintis tarp namiškių, kyla konfliktinės situacijos, tėvai ir vaikai šaukia vieni ant kitų, o rasti vietą nurimti, atgauti pusiausvyrą – itin sunku ir vieniems, ir kitiems. Vaikai sako, kad tėvai jų nesupranta, tėvai kartoja, kad vaikai jų neklauso, negerbia.
Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistas Virgilijus Auga sako, kad, siekiant vieniems kitus geriau suprasti, išspręsti naujai kylančius, o ir įsisenėjusius konfliktus, vertėtų išmėginti šeimos susirinkimo metodą.
Kokie pagrindiniai šeimos susirinkimo tikslai?
Šeimos susirinkimas – tai terapinė priemonė, suteikianti šeimai daugiau bendrystės ir savarankiškumo.
Taigi, ištikus tokiam sudėtingam laikotarpiui, kai dauguma šeimos narių yra namuose, kiekvienai šeimai atsirado gera proga išbandyti šį šeimos tarpusavio ryšių metodą. Vieniems tai proga pasitikrinti šeimos atmosferą, kitiems – ją pagerinti, o tretiems – galbūt net išspręsti įsisenėjusį konfliktą.
Kada šeimos susirinkimas gali padėti šeimai?
Nebendraujant arba bendraujant tik tiek, kiek reikia ir tik apie reikalus, šeimoje kaupiasi įtampa. Ją ypač junta tie šeimos nariai, kurie negali ar neturi teisės pasisakyti. Genda atmosfera šeimoje, atsiranda susvetimėjimas, netenkinami emociniai, psichologiniai ne tik vaikų, bet ir suaugusių šeimos narių poreikiai. Kai šeimos nariai neturi galimybės matyti ir jausti vienas kito būsenos, išsipasakoti savo problemų, pasidalinti išgyvenimais, neišvengiamai ima kauptis įtampa. Laikui bėgant, jos laipsnis didėja, prasideda konfliktai – tarp tėvų ir vaikų, tarp sutuoktinių. Tokia toksiška šeimos atmosfera ypač žalinga besiformuojančiai vaikų psichikai.
Aplink vieną stalą susiburti visai šeimai nėra lengva: visi nori kalbėti vienu metu, kyla erzelis. Kaip to išvengti? Iš anksto supažindinti su šeimos susirinkimo taisyklėmis?
Siūlyčiau laikytis šių pagrindinių aspektų:
- Turi dalyvauti visi šeimos nariai.
- Iš anksto nustatykite taisykles, galite paskirti vedantįjį (tačiau ne vadovą).
- Viso susirinkimo metu žinokite, kad visi šeimos nariai yra lygūs, o jų poreikiai – vienodai svarbūs (tik suaugę turi daugiau kompetencijų ir pareigų).
- Kiekvienas turi būti išgirstas ir turi teisę dalyvauti priimant sprendimus.
- Susirinkimo metu nevertinkime, nesmerkime, o kritika galima tik konstruktyvi ir tik pagal faktą – neapibendrinant.
- Kiekvienam susirinkimo dalyviui skiriama vienodai laiko pasisakyti, dalyvauti diskusijoje.
- Bendravimo tonas – pagarbus. Nepaisant amžiaus skirtumų.
Kaip dažnai organizuoti šeimos susirinkimus?
Siūlyčiau daryti vieną susirinkimą per savaitę. Kiekviena šeima, priklausomai nuo konkretaus gyvenimo grafiko, gali pasirinkti sau patogią dieną. Klasikiniai susirinkimai vyksta sekmadienio pusryčių metu, kai visa šeima susirinkusi, kai visi spėjo pailsėti.
Nuo kokių temų reikėtų pradėti šeimos susirinkimą?
Tema gali būti laisva – kalbėkite apie tai, kas kam svarbu. Pavyzdžiui, ką galvoja ar kaip jaučiasi kiekvienas šeimos narys dėl vykstančio karantino.
Jeigu norite didesnės naudos, galima iš anksto sutarti temą, kad šeimos nariai turėtų laiko apie tai pagalvoti. Pavyzdžiui, pinigai, šeimos gerovė, lyderystė. Galimi namų darbai duotąją savaitės tema, t. y. apgalvoti atsakymus į klausimus: kokiais savo veiksmais aš stiprinu šeimos gerovę; o kokiais – griaunu? Arba mini užduotėlės – savaitę nieko neteisti, nevertinti, nekritikuoti, išklausyti kalbančiojo iki galo. Taip pat galima daryti (jeigu visi sutinka) kasvakarinius 15-20 min. susibėgimus prie arbatos, aptariant, kaip sekasi vykdyti namų darbus duotąja tema.
Jeigu šeimoje iškilo didelių problemų, sunkių temų, susirinkimas yra puikus būdas apie tai pasikalbėti. Svarbiausia – atvirumas ir tiesa. Nemeluokite ir negražinkite nieko, nes taip tik pagilinsite problemą, o šeimos nariams sumažinsite pasitikėjimą savimi. Jei matote, kad negalite susitvarkyti su tema tinkamai – tai ženklas, kad reikėtų kreiptis į specialistus. Jei nepavyko išspręsti šeimos susirinkimo metu, tiesiog įsipareigokite šeimai, kad prie temos bus grįžta, kai atsiras pakankamai resursų (pvz. surasta psichologo pagalba).
Ar būtinai turi dalyvauti ir kalbėti visi susirinkimo dalyviai? O jeigu atsiras nenorinčių prisijungti?
Gali būti, kad ne visi šeimos nariai norės dalyvauti, atvirai kalbėti. Tada teks tėvams rodyti pavyzdį, t. y. teks patiems būti pagarbiems, atviriems ir nekritikuojantiems. Tėvų pavyzdys, jų rimtas požiūris į įvykį, draugiška atmosfera ir draudimas kritikuoti sukurs palankią atmosferą šeimos dialogui. Tikėtina, kad vaikams, paaugliams tai bus geras pavyzdys ir motyvacija elgtis taip pat.
Jeigu šeima nebenori rinktis į susirinkimą – reiškia, kad kažkas buvo nenuoširdus, neatviras, kategoriškas ar, trumpai tariant, nesistengė dėl bendros šeimos gerovės. Jei nepavyksta to išvengti, nereikia toliau kankinti šeimos, tada geriau kreiptis į profesianalus. Nes negebėjimas surengti/pravesti susirinkimo aiškiai signalizuoja, kad bendrystės/šeimyniškumo atmosferos problemos šeimoje egzistuoja.
Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistas Virgilijus Auga baigdamas sako, kad reguliariai organizuojant šeimos susirinkimus ir juose nuoširdžiai dalyvaujant, neabejotinai pagerės tarpusavio santykiai, atsiras nuoširdumas, bendrystė, savarankiškumas (ypač vaikų). O sveikas emocinis klimatas šeimoje pakrauna energija kiekvieną šeimos narį, suteikia patikimumo, saugumo jausmus, kurie suteikia jėgų realizuotis kitose sferose, tyrinėti save ir aplinkinį pasaulį.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
