Viso pasaulio profesinės sąjungos pažymi spalio 7-ąją, siekdamos atkreipti dėmesį į mažiausias pajamas gaunančius darbuotojus, jų šeimas, į socialinio dialogo plėtrą ir jo svarbą, užtikrinant darbuotojų teises į saugų, gerai apmokamą darbą ir orią senatvę.
Terminas “Orus darbas” pirmą kartą paminėtas 1999 m. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ataskaitoje, kurioje apibrėžtas oraus darbo tikslas ne tik sukurti darbo vietą, bet ir užtikrinti darbuotojams priimtiną darbo vietos kokybę. Oraus darbo sąvoka apibendrina žmonių siekius darbiniame gyvenime. Tai apima galimybes dirbti darbą, kuris yra produktyvus ir užtikrina tinkamas pajamas, saugumą darbo vietoje ir socialinę apsaugą šeimoms, geresnes asmeninio tobulėjimo ir socialinės integracijos perspektyvas, laisvę žmonėms išreikšti savo problemas, organizuotis ir dalyvauti priimant sprendimus, turinčius įtakos jų gyvenimui ir lygias galimybes bei vienodas sąlygas visiems moterims ir vyrams.
Nuo 2008 m. Pasaulio profesinių sąjungų konfederacija (ITUC) organizuoja Pasaulinę oraus darbo dieną (WDDW) spalio 7. Tai yra diena, kai mobilizuojasi viso pasaulio profesinės sąjungos.
Kokia situacija Lietuvoje?
Labai gaila, tačiau Lietuvoje vis dažniau kalbama ne apie orų darbą, o apie skurdą darbe. Tai reiškia, kad, dirbdamas 8 valandas per dieną ir daugiau, Lietuvos darbuotojas neužtikrina savo ir šeimos pagrindinių poreikių.
Situacija iš tiesų apgailėtina – beveik ketvirtadalis gyventojų patiria skurdą ir materialinius nepriteklius. Daugumos tokių gyventojų pajamos yra 7-8 kartus mažesnės už penktadalio turtingųjų visuomenės narių pajamas. Žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie ketvirtadalį gyventojų.
Nepaisant tam tikrų investicijų į skurdo ir socialinės atskirties mažinimą, padėtis nesikeičia nuo 2005 m. Didžiausią skurdo riziką patiria šeimos, kurias sudaro vienas suaugęs asmuo su vaikais, šeimos su trimis ir daugiau vaikų bei vieniši asmenys. Skausmingiausia problema, kaip jau minėjau, kad skurdą patiria dirbantys, bet minimalų atlyginimą gaunantys asmenys. Kylant kainoms, artėjant šildymo sezonui, šios problemos dar labiau slėgs mažiausias pajamas gaunančius žmones. Lietuvoje akcentuojama vaikų skurdo problema, tačiau ją pavyks išspręsti tik padidinus tėvų pajamas.
Viso to pasekmė – praradome beveik trečdalį Lietuvos. Jeigu 1990 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, tai 2017 tik 2,8 mln. Remiantis oficialia statistika, gyventojų skaičius sumažėjo 23 proc. Nebegalime taikstytis su dažniausiai jaunų, puikų išsilavinimą įsigijusių žmonių, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo, išvykimu iš Lietuvos. Pagal pagrindinį gerovės rodiklį – vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę Lietuva Europos Sąjungoje užima paskutinę vietą. Mirtingumas darbingo amžiaus kategorijoje (15-64 m.) yra vienas iš didžiausių ES.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) reikalauja atlyginimų augimo, saugių ir sveikų darbo sąlygų, realaus socialinio dialogo su darbuotojų atstovais, mokymosi prieinamumo visoms amžiaus grupėms ir orių pensijų visą gyvenimą dirbusiems mūsų piliečiams. Daugiau dėmesio turi būti skiriama šeimai – darbo ir laisvalaikio suderinamumui, darbo laiko lankstumui, pakankamam kiekiui ikimokyklinių įstaigų bei vyresnio amžiaus gyventojų slaugos užtikrinimui.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos informacija