Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas

Vienas žinomiausių, laisvą Lietuvą mums dovanojusių – daktaras Jonas Basanavičius (1851–1927) – gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, ryškiausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios tautinio atgimimo pradininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, lietuvių tautos patriarchas. 

J. Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra, parengė nemažai straipsnių lietuviškai spaudai. 1883 m. J. Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti, jo kurį laiką redaguotas, lietuviškas laikraštis „Aušra“, kuris ugdė pagarbą gimtajai kalbai, tėvynės istorijai ir papročiams. Rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 tapęs jos pirmininku – draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898–1926 m. išleido tautosakos rinkinius ir studijas „Lietuviškos pasakos įvairios“, „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“, „Ožkabalių dainos“, „Vilnius lietuvių dainose“, „Lietuvių raudos“ ir kt. Redagavo leidinį „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų.

Basanavičius buvo vienas svarbiausių tautinio judėjimo ideologų subūrusių lietuvių inteligentiją į Didįjį Vilniaus seimą, kurio pagrindinis siekis buvo Lietuvos autonomija. Jis pirmininkavo 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 metų vasario 16 dieną vadovavo Tarybos posėdžiui ir pirmas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 metų sausio–balandžio mėnesiais Basanavičius vadovavo Istorijos ir etnografijos muziejui. Lenkams okupavus Vilnių, jis globojo Lietuvių mokslo draugijos biblioteką ir rankraštyną, gynė tautiečių teises, dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju.

Jono Basanavičiaus gimtinė 

Autobiografijoje dr. J. Basanavičius rašo, jog jo seneliai buvo labai turtingi ūkininkai, turėję 90–100 margų (60 ha) žemės, laikę aštuonetą arklių, kas tais laikais buvo retenybė. Tėvai turėjo apie 33 ha žemės, ūkininkavo, augino vaismedžių sodą, aliejinėje spaudė aliejų apylinkių gyventojams.

Jono basanavičiaus gimtinėJų ūkis buvo stambių ūkininkų sodyba:  1832 metais pastatyta dviejų galų medinė gyvenamoji stuba, netoli jos požeminis rūsys kelnorė, didelis senos architektūros kluonas su didelėmis palėpėmis ir pelude, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau – medinė jauja linams džiovinti ir joje įrengta pirtis. J. Basanavičius savo atsiminimuose mini buvus dar vieną pastatą: iš ano laimingesnio laiko, dar man mažam esant, apie 1858 m. už trobų pakalnėje stovėjo „gluosnyne“ didelis „pravoras“ – aukšta plati troba, pilna kubilų ir k. rakandų, reikalingų alui daryti, kur ne kartą, man atsimenant , daryta dar sau ir šeimynai alus, ypač per rugiapjūtę ir kalėdoms, velykoms. 

Bėgant laikui, dėl įvairių priežasčių Basanavičių sodyba nyko. Autobiografijoje J. Basanavičius aprašo 1921 metų balandžio 3 dieną tėviškėje kilusį gaisrą. Sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą. Basanavičius dėl šio įvykio labai išgyveno ir kiek galėdamas padėjo brolio vaikams atstatyti tėviškę. Basanavičius mena dar vieną sodybos gaisrą buvus 1867 metų birželio 29 dieną. Tada sudegė tėviškės gyvenamoji stuba, kuri neilgai trukus buvo atstatyta.

Basanaviciaus GimtineApie labai prastą sodybos pastatų būklę byloja 1938 m. rugsėjo 7 dienos brolio Vinco dukros Konstancijos Šmulkštienės prašymas Lietuvos prezidento Antano Smetonos kanceliarijai skirti valstybės pašalpą „namui pataisyti“. Nustatyti pastatų būklės į Ožkabalius buvo atsiųstas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografinio skyriaus vedėjas muziejininkas Antanas Rūkštelė. Jis apmatavo gyvenamąjį namą, padarė jo nuotraukas ir 1939 m. birželio mėn. 5 d. pranešime (ataskaitoje) aprašė labai prastą namo būklę. Apleistą sodybą buvo siūloma sutvarkyti nugriaunant seną namą ir pagal jo pavyzdį pastatant naują pastatą, tačiau prasidėjo karas, vokiečių ir sovietų okupacijos, o 1944 metais visi Basanavičių sodybos pastatai sudegė. Brolio duktė Konstancija dar ilgai gyveno apirusioje molinėje kiaulidėje, kurioje kaimynai jai įrengė gyvenamąją patalpėlę. Jai išsikėlus gyventi pas giminaičius į Vilkaviškio rajono Pūstapėdžių kaimą, Basanavičių sodyba nugrimzdo užmarštin.

1975 metais prie gyvenamojo namo buvo pastatytas architekto Vytauto Gabriūno suprojektuotas, o Sigito Jagmino ir Vytauto Markevičiaus padarytas koplytstulpis bei dvi granitinės plokštės. Tai padrąsino imti tvarkyti apleistą Jono Basanavičiaus sodybvietę. 1985 metais tautodailininkas Leonas Juozonis prie kieme augančio kaštono pastatė stogastulpį su dr. Jono Basanavičiaus bareljefu ir gimtinės pastatų maketu. Kauno keliautojų kultūros klubas „Ąžuolynas“, susitaręs su Bartninkų kolūkio pirmininku, suorganizavo talką sodybai aptvarkyti.

Idėja atstatyti Jono Basanavičiaus sodybą galutinai subrendo 1988 metų spalį. Atkūrimo idėją iškėlė Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo radijo laidų redaktorė Rima Lipšienė, įmonės savaitraštyje Drobiečių žodis paraginusi atgaivinti gimtąją Lietuvos tautinio atgimimo tėvo sodybą. Atvykę į Ožkabalius „Drobės“ vilnos gamybinio susivienijimo Sąjūdžio rėmimo grupės nariai ne tik padėjo aptvarkyti sodybą, bet ir pasiūlė savo kolektyvo lėšų bei visokeriopą paramą, kad būtų atstatyta dr. J. Basanavičiaus tėviškė bei įsteigtas memorialinis muziejus. Sodybos kieme drobiečiai pasodino du ąžuoliukus.

1988 metų lapkričio 23 dieną dr. J. Basanavičiaus tėviškėje buvo pirmą kartą po daugelio metų viešai paminėtas Patriarcho gimtadienis ir pakelta Lietuvos valstybinė vėliava, specialiai tam išausta Kauno „Drobės“ susivienijime ir atvežta drobiečių bei pašventinta Bartninkų klebono Antano Liupšio.

Basanaviciaus GimtineNetrukus atsiliepė keleto institutų projektuotojai, susibūrė dr. J. Basanavičiaus tėviškės atstatymo iniciatoriai. Živilė Mačionienė, gavusi „Drobės“ sutikimą ir Paminklų restauravimo projektavimo instituto specialistų pritarimą, ėmėsi atstatomos sodybos projektavimo darbų.

1989 metų sausio 9 dieną Bartninkuose susirinkęs Jono Basanavičiaus tėviškės atkūrimo organizacinis komitetas pasirašė Garbės protokolą. Buvo įsipareigota atstatyti sodybą, įrengti joje muziejų, greta pasodinti Tautinio atgimimo ąžuolyną, nutiesti naują kelią iš Bartninkų į Ožkabalius. Vieninteliai autentiški senosios sodybos likučiai tuo metu buvo šulinys, du rūsiai, dvi senos obelys sode, o kieme – kaštonas ir kelios liepos.

Renkant projektavimui reikalingą medžiagą, daug padėjo kraštotyrininkė ir Vilkaviškio krašto muziejaus įkūrėja Gabrielė Karalienė. Ji turėjo užrašiusi apylinkės gyventojų prisiminimų apie Basanavičynę. Daug naudingos informacijos apie gyvenamąjį namą – pastato planą, patalpų matmenis – architektė rado minėtoje A. Rūkštelės ataskaitoje. 1989 metų birželį Paminklų restauravimo projektavimo instituto mokslinė metodinė taryba patvirtino Živilės Mačionienės projektinius sodybos atstatymo pasiūlymus. Atstatymo darbams Kauno „Drobė“ skyrė 100 tūkstančių rublių. Aukojo ir vilkaviškiečiai bei kiti geranoriški asmenys.

Statybos darbus UAB „MeBeta“ pradėjo 1990 metų pavasarį, sovietų paskelbtos ekonominės blokados sąlygomis. 1991 metų lapkričio 23 dieną minint dr. Jono Basanavičiaus 140-ąsias gimimo metines, daugybė į Ožkabalius suvažiavusių svečių išvydo atstatytą stubą su pirmąja ekspozicija, klėtį, naujai pasodintą sodą ir šalia augantį Lietuvos tautino atgimimo ąžuolyną. Sodyboje apsigyveno ir jos priežiūra rūpinosi Violetos ir Romano Raulynaičių šeima.

1993 metų balandį buvo nuspręsta tėviškėje įsteigti Vilkaviškio krašto muziejaus filialą. 1996 metais sodyba rūpintis ėmėsi Vilmos ir Antano Klimų šeima.

Jono basanavičiaus gimtinėPastačius stubą ir klėtį bei atstačius karvidės pamatus, baigėsi „Drobės“ skirti pinigai. Po ilgų paieškų tolesnius atstatymo darbus finansuoti sutiko SP UAB „Lietuvos paminklai“. 1998 metais buvo atstatyta; gyvenamasis namas, klėtis karvidė, kluonas su pelude, rūsys ir kiaulidė. Liko neatstatyta aliejinė ir jauja-pirtis. Tų pačių metų gegužės 19 dieną LR Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Jono Basanavičiaus gimtinei ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas.

2006 metų kovo 31 dieną po ilgų diskusijų buvo įsteigta Marijampolės apskrities viršininko administracijai pavaldi biudžetinė įstaiga – Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus. Muziejinei veiklai bei Tautinio atgimimo ąžuolyno priežiūrai vykdyti suburtas dešimties žmonių kolektyvas. 2007-2010 metais buvo atliktas visų sodybos pastatų kapitalinis remontas.

Nuo 2010 metų liepos 1 dienos Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.

Šiandien atstatytoje Jono Basanavičiaus gimtinėje pristatoma pasiturinčio Suvalkijos regiono ūkininko vienkiemio sodyba su tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais.

Gyvenamajame name, kuris šiuose kraštuose vadinama stuba, atkurta XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios pasiturinčio ūkininko gyvenamoji aplinka – su to laikotarpio baldais, interjero detalėmis, tekstile ir keletu dr. Jono Basanavičiaus asmeninių daiktų. Dviejų dalių klėtyje su prieklėčiu eksponuojami įvairūs buities daiktai, namų apyvokos reikmenys, tekstilė ir įrankiai. Vienoje klojimo šalinėje eksponuojami grūdų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, įvairūs žemės dirbimo padargai. Pagrindinė klojimo dalis pritaikyta renginiams – įrengta scena, žiūrovų erdvė. Ūkiniuose pastatuose – buvusiose kiaulidėje ir karvidėje – yra dvi parodų salės ir edukacijos klasė.

Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas

1989 metų balandžio 1, 8 ir 15 dienomis beveik 3500 sodintojų iš visos Lietuvos šalia Jono Basanavičiaus gimtosios sodybvietės pasodino 30 hektarų dydžio Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną (vadinamo trumpai – Ąžuolynu). Ąžuolyno sumanytojai ir sodinimo iniciatoriai – inžinierius Vitalius Stepulis, pedagogas Algimantas Kepežėnas, ekonomistas Vygandas Čaplikas, geografas Rimantas Krupickas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir Bartninkų kolūkio pirmininkas Vladas Markauskas įkūrė Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją kuri rūpinosi jo atsodinimu bei globa. Ąžuolynas kasmet plėtėsi, dabar jis užima 40 hektarų plotą, jame auga apie 7000 ąžuolų.

Jono basanavičiaus gimtinėĄžuolynas lankytoją pasitinka simboliniais vartais, kuriuos 1995 metais pastatė skulptorius Daumantas Kučas. Aukščiausioje ąžuolyno vietoje esantis Aukuro kalnas tapo tradicine atmintinų tautos datų pagerbimo vieta. 1997 metais ant jo buvo atgabentas didžiulis riedulys ir pagal etnologo Liberto Klimkos ir architektės Vitalijos Stepulienės projektą sukurtas aukuras. Greta jo įrengta laužavietė, kurioje per muziejaus šventes užkuriamas laužas.

Ąžuolyne pasodinta daug vardinių ąžuolų ir suformuota 14 giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti.

Tautos atminties giraitė nusidriekusi ant Aukuro kalvos. Joje žaliuoja ąžuoliukai išskirtinėms mūsų tautos asmenybėms: dr. Jonui Basanavičiui, Simonui Daukantui, Antanui Poškai, Vydūnui, Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui bei kitiems žymiems žmonėms. Nuo 1998 metų balandžio 25 dienos čia pradėti sodinti Lietuvos Respublikos Prezidentų ąžuoliukai.

Tautos vienybės giraitės ąžuolai, sodinti visiems Lietuvos žmonėms, primena „Tautiškos giesmės“ žodžius, kad stiprybė – vienybėje.

Represijų aukų giraitė pasodinta Lietuvos žmonėms, patyrusiems represijas ir genocidą. Joje auga vardiniai ąžuoliukai lietuviams emigrantams, nuo represijų pasitraukusiems į kitas šalis. Po 1991 metų sausio 13-osios įvykių čia pasodinta liepaitė ir trylika ąžuoliukų prie Vilniaus televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato žuvusiems gynėjams atminti. Šalia – ąžuoliukai Lietuvos pasienyje nužudytiems muitininkams ir pasieniečiams bei penki ąžuoliukai Latvijos kovotojams, 1991 metų sausio 20 dieną žuvusiems už Latvijos nepriklausomybę.

Baltų giraitė skirta mūsų protėviams atminti. Baltai – indoeuropiečių tautos, kalbėjusios ar tebekalbančios baltų kalbomis. Seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia V amžių prieš Kristų. XII amžiuje minimos baltų gentys: prūsai, galindai, skalviai, jotvingiai, sūduviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, lietuviai ir Dniepro baltai. Šiandien išlikusios dvi baltų tautos – latviai ir lietuviai.

Kovo 11-osios giraitė primena, kad penkiasdešimt metų trukusi Lietuvos okupacija baigėsi neįtikėtinai drąsiu ir taikiu Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktu, paskelbtu 1990 metų kovo 11 dieną. Tų pačių metų balandžio mėnesį ji buvo pasodinta ant aukščiausios Ožkabalių kalvos, vadinamos Kušliakalniu, nuo kurios po apylinkes mėgo pasidairyti Jonas Basanavičius (kalva yra už pusės kilometro į pietvakarius nuo Basanavičių sodybos).

Sąjūdžio Seimo beržų žiedas, 1991 metų pavasarį pasodintas 35 metrų skersmens žiede, skirtas 1988 metų spalio 22–23 dienomis vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams pagerbti.

Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitėje nuo 1995 metų savo ąžuoliukus sodina šios premijos laureatai, apdovanoti už  reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros baruose.

Kovo 11-osios Akto signatarų giraitėje, pradėtoje 1998 metų balandžio 25 dieną signatarų Jono Mačio ir Birutės Valionytės iniciatyva, savo vardinius ąžuolus pasodino visi 1990 metų Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai.

Vasario 16-osios Akto signatarų giraitėje per tą pačią 1998 metų talką pasodinta dvidešimt ąžuoliukų, skirtų 1918 m. Valstybės Atkūrimo Akto signatarams atminti. Vėliau ši giraitė buvo perkelta arčiau sodybos.

Pasaulio lietuvių giraitė primena, jog ketvirtadalis mūsų tautiečių gyvena svečiose šalyse.

Knygnešių giraitėje pasodinti ąžuolai įprasmina pagarbą mūsų protėviams, rūsčiais lietuviškos spaudos draudimo laikais pasiaukojamu darbu sudariusiems sąlygas šviestis ir eiti tautinio atgimimo keliu. Knygnešiai, 1864–1904 metais gabendami lietuviškus spaudinius iš Prūsijos, padėjo išsaugoti gimtąją kalbą. Giraitėje auga apie 150 ąžuoliukų, 115 iš jų – vardiniai. Jos centre pasodinti ąžuoliukai Nežinomam ir Žuvusiam knygnešiams atminti.

Vilkaviškiečių giraitė skirta garbiems krašto, kuriame ąžuolynas auga, žmonėms.

Jaunimo giraitė simbolizuoja kartų perimamumą valstybės kūrimo darbuose, saugant tautos vertybes ir nepriklausomybę.

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitė, pradėta sodinti 2014 metų balandžio 26 dieną, užima 1,5 hektaro plotą šiaurinėje Ąžuolyno dalyje. Per ketverius metus pasodinti penki 25 ąžuolų guotai Lietuvos regionams – Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai, Žemaitijai ir Mažajai Lietuvai. 2017 metais pasodinus paskutinį šios giraitės guotą, Ąžuolynas buvo baigtas sodinti.

Video parengė Tadas Mikštavičius įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.

 

Vilkaviškio TVIC informacija

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE