Ar kada pastebėjote, kad pokalbio metu vis dažniau sakote „Ką?“? Vis didinate televizoriaus garsą, paukščių čiulbėjimas būnant gamtoje – tarsi išnyko, o „batas“ staiga virsta „ratu“? Tai gali būti pirmieji klausos sutrikimo ženklai.
„Lora“ klausos centro specialistė Aida Janulytė-Kutut pristato pirmuosius klausos silpnėjimo požymius ir paaiškina, kodėl žmonės dažnai ignoruoja akivaizdžius simptomus.
Klausos sutrikimų priežastys: nuo genetikos iki buvimo triukšmingoje aplinkoje
Klausos sutrikimai gali būti labai įvairūs – tiek pagal kilmę, tiek pagal sunkumo lygį.
„Sensoriniai sutrikimai dažnai išryškėja su amžiumi, tai vadinamoji presbiakuzija. Bėgant metams, klausos ląstelės po truputį nyksta ir klausa natūraliai silpnėja. Tai nėra neišvengiama, tačiau gana dažna“, – paaiškina A. Janulytė-Kutut.
Kita grupė – paveldimi klausos sutrikimai. Jie gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, net vaikystėje. Genetinės ligos, tokios kaip įgimta sensorinė neprigirdėjimo forma, dažnai diagnozuojamos ankstyvame amžiuje, tačiau kai kurios paveldimos formos gali išryškėti ir vėliau.
„Infekcinės ligos, pavyzdžiui, meningitas, stiprus peršalimas, ausų uždegimai, taip pat gali sukelti klausos praradimą. Be to, traumos – galvos ar ausų sužalojimai – taip pat gali turėti ilgalaikį poveikį klausai. Kartais žmogus net nesusieja ligos su vėliau atsiradusiu klausos pablogėjimu“, – kalba A. Janulytė-Kutut.
Klausos silpnėjimą gali skatinti ir aplinkos veiksniai – nuolatinis buvimas triukšmingoje aplinkoje be apsaugos priemonių, darbas su garso technika, koncertai, net ausinių naudojimas per garsiai. Triukšmas – tai tylus žudikas: jis veikia lėtai, bet užtikrintai, sako specialistė.
7 požymiai, dėl kurių reikėtų suklusti
Klausos sutrikimai dažnai prasideda nepastebimai. Žmogus mano, kad viskas gerai, bet aplinkiniai jau pastebi pokyčius.
„Dažniausiai klientai ateina ne patys, artimųjų paskatinti, – pastebi A. Janulytė-Kutut. – O vienas pirmųjų ženklų – dažnas klausimas „Ką?“, kai žmogus neišgirsta, prašo pakartoti, o tai piktina aplinkinius“.
Kitas požymis – kalbos nesupratimas: girdima, bet neaiškiai, frazės interpretuojamos neteisingai. Tai ypač pastebima pokalbiuose su keliais žmonėmis ar triukšmingoje aplinkoje.
„Televizoriaus ar radijo garsinimas – dar vienas signalas. Jei nuolat reikia didinti garsą, tai gali rodyti, kad klausa silpnėja. Žmogus mano, kad televizorius prastai veikia, bet iš tiesų priežastimi yra jo klausa“, – sako klausos specialistė.
Tylūs aplinkos garsai – paukščių čiulbėjimas, vėjo šnarėjimas, lapų šiurenimas – tai subtilūs, bet svarbūs garsai, kurių negirdint, taip pat reikėtų sunerimti. Svarbu pastebėti ir buities garsus: puodelio pastatymas, laikrodžio tiksėjimas, popieriaus šlamėjimas.
„Rimtas signalas suklusti yra ir nuovargis po bendravimo. Pastangos suprasti kitų kalbą vargina, tad jaučiame nuovargį tiksliai nesuprasdami to priežasties“, – pabrėžia A. Janulytė-Kutut.
Kodėl žmonės ignoruoja simptomus: stigma ir baimės
Pasak specialistės, ignoravimas – dažna reakcija į pirmuosius požymius.
„Žmogus galvoja, kad jis girdi gerai, juk nežino, ko neišgirsta. Tai psichologinis neigimas – nenoras pripažinti, kad kažkas ne taip. Klausos praradimas dažnai siejamas su negalia, o tai kelia baimę“, – paaiškina A. Janulytė-Kutut.
Pasak jos, stigma – dar viena priežastis. Žmonės bijo, kad klausos aparatas bus pastebimas, kad juoksis, šaipysis. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nenori jaustis „nepilnaverčiais“.
„Pristabdo ir finansinės baimės – manymas, kad klausos aparatai labai brangūs, kad tai neįperkama. Tačiau šiandien yra įvairių sprendimų, konsultacija nieko nekainuoja, o valstybė suteikia kompensaciją klausos aparatui“, – vardija specialistė.
O gal tai – laikina?
„Jei klausa jau pakritusi, ji pati savaime neatsistato. Sveikas gyvenimo būdas, kraujotakos gerinimas ar poilsis gali sulėtinti blogėjimą, bet negrąžina prarastos klausos. Vitaminai, atostogos, poilsis – tai naudinga, bet nepakanka“, – pabrėžia pašnekovė.
Todėl svarbu reaguoti laiku, o ne laukti, kol „praeis“.
„Nebijokite, mylėkite save, rūpinkitės savimi. Juk gera klausa – tai ne prabanga, o būtinybė. Ir kuo anksčiau ja pradėsite rūpintis, tuo daugiau garsų liks jūsų gyvenime“, – ragina A. Janulytė-Kutut.
