Kaip Vilkaviškyje šventino 1863 m. sukilėlių vėliavas arba iš medžio išskaptuotos patrankos

Mokytojas Jurgis Vencius gimė 1855 metais Būdos kaime, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją penkis metus mokytojavo savo gimtajame Paežerių miestelyje. Buvo labai pamaldi ir drąsi asmenybė. Garsėjo, kaip daraktorius. Paslapčia mokydavo lietuvių vaikus skaityti. Jo publikacijas nuolat spausdino lietuviškasis „Aušros“ laikraštis. Beveik keturiasdešimt metų dirbo mokytoju Keturvalakių mokykloje. Keletą savaičių už lietuviškąją veiklą sėdėjo Marijampolės kalėjime. Paliko gausybę prisiminimų apie senąją devyniolikto amžiaus ir ankstesnę Užnemunės istoriją.

Praėjusiais metais Vilniuje buvo iškilmingai palaidoti 1863 m. sukilimo vadų palaikai. Palaikai, kurie buvo surasti dūlantys Gedimino kalno papėdėje. Ką apie to laikmečio bandymą išsivaduoti iš rusų priespaudos rašė mokytojas Jurgis Vencius? Kokios nuotaikos vyravo tuo laikmečiu Užnemunės lietuvių tarpe Vilkaviškyje, Marijampolėje?

Pasak jo „Šiam sukilimui lenkai pritarė, tačiau Suvalkų krašto lietuviams jis buvo visai svetimas ir nesuprantamas. Tačiau šiam maištui pritarė sulenkėję lietuviai dvarponiai, kunigai, raštininkai, vaitai, ir kiti laisvesnės profesijos asmenys. Lenkai visu atsidėjimu gamino ginklus ir tvarstomą medžiagą. Dvarų kalviai ginklus kaldavo tik naktimis. Kiti kaimuose slapta rinko aukas javais. Tačiau buvo tokių, kurie iš tų aukų gerai pralobo ir nusipirko žemes.

Sukilėlių ginklai buvo labai menki. Dažniausiai atlenkti dalgiai, įtvirtinti į rankenas kardai, o šautuvai buvo retenybė. Būdavo prūsiški, su dviem tūtomis. Kartais pasitaikydavo amerikoniškų revolverių su keturiomis tūtomis. Taip pat turėjo šiek tiek patrankų. Išskaptuodavo storą rastą ir šaudydavo akmenimis. Durtuvus atstojo ant ilgų medinių kotų pritvirtinti dalgių galai. Teko matyti apsiginklavusių šakėmis.

Sutartą dieną Vilkaviškyje turėjo būti sukilėlių vėliavų pašventinimas. Pašventinimas tą dieną prasidėjo visame Suvalkų krašte. Kai atėjo eilė šventinti sukilėlių vėliavas, visi Vilkaviškio parapijos kunigai išvažiavo namo. Klebonijoje liko senas, kurčias kunigas Maižymas. Jis buvo varu priverstas atlaikyti pamaldas. Per jas bažnyčią apsupo kazokai. Kiekvieną žmogų vedė iš bažnyčios ir plakė. Apsidirbę su ponais nuėjo į kleboniją. Rusų karininkas ten nieko nerado. Tuo metu Vilkaviškio parapijos klebonu buvo kun. Brunza. Jį sukilėliai gaudė pakarti už atkalbinėjimą žmonių nuo sukilėlių.

Sukilimo pradžioje rusai su sukilėliais elgėsi gana švelniai. Dažniausiai pagautus mušdavo ir paleisdavo. Tokiu būdu jie manė likviduoti maištą. Lenkams pradėjus šaudyti rusus, ir rusai tada jau neiškentė. Prasidėjo tikras karas.

Caras Aleksandras II labai nusiminė ir išsigando sukilimo. Ketino Lenkijai grąžinti senas teises. Tačiau Muravjovas-korikas carą greit nuramino ir pasisiūlė imtis priemonių.

Suvalkų krašte Muravjovas visus lenkų valdininkus atleido, o į jų vietą atkėlė rusus. Iš visų mokyklų pašalino lenkų kalbą ir įvedė rusų. Visi dvarai pradėjo mokėti kontribuciją, kurią mokėjo iki pat didžiojo karo (pirmojo pasaulinio aut. past.).

Augustavo gubernija buvo padalinta į dvi: Suvalkų ir Lomžos. Pietinė Suvalkų gubernijos dalis su Mozūrais teko malšintojui Baklanovui. O lietuviškoji ir šiaurinė dalis su Naumiesčio, Marijampolės, Vilkaviškio, ir Kalvarijos apskritimis teko Muravjovui.

Suvalkų lietuviškoje dalyje sukilėlių buvo mažiau, nei kitur. Muravojovas tam tikrose vietose uždarė visus kelius. Tose vietose, užkardose, stovėjo sargyba. Dieną buvo statomi du, o naktį keturi sargai. Maištininkai tokius sargus dažnai nušaudavo, jeigu jie atsisakydavo juos praleisti.

Rusai sugautus sukilėlius dažniausiai kardavo. Taip buvo daroma kiekviename didesniame miestelyje. Mažiau kaltus trėmė į Sibirą. Rusai žmones tremdavo į ten ir prabėgus nuo sukilimo net dvidešimčiai metų.

Visi žmonės buvo labai išsigandę ir tokio žiaurumo visiškai nesitikėjo. Viso sukilimo metu neutralūs vyrai turėjo slapstytis tiek nuo rusų, tiek nuo pačių sukilėlių. Naktimis miegojo miškuose ar laukuose. Dažniausiai vos pavalgę vakarienės išeidavo iš namų ir įsisukdavo į šiaudų kūlį. Moterys ir vaikai nuolat gyveno baimėje.

Patys sukilėliai tiek dienas, tiek naktis leisdavo miškuose ir viešai rusamas nesirodydavo. Atėjus nakčiai versdavo gyventojus juos maitinti, o atsisakius bausdavo mirtimi arba tiesiog sudegindavo namus. Jei rusai sužinodavo, kad gyventojai sušelpė sukilėlius, taip pat panašiai elgdavosi.

Suvalkų krašto lietuviai sukilimui nepritarė, nes suprato, kad maištas buvo sumanytas ponų. Lietuviams gyvenimas tapo nepavydėtinas. Teko prisitaikyti tiek rusams, tiek sukilėliams. Rusai ieškodami sukilėlių dažniausiai po kaimus bastydavosi girti. Kardais kapodavo žmonių daiktus, pagalves. Po tokių apsilankymų piliečio troba likdavo, kaip po pogromo.

Lietuvių šeimos nusipirkdavo caro paveikslą, ir jį laikydavo kur nors paslėpę. Rusams pasirodžius, jį ištraukdavo ir pakabindavo tarp šventųjų. Rusų kareiviai pamatę caro portretą sustingdavo, žegnodavosi ir girdavo namus. Taip gudraujant reikėdavo būti labai atsargiems, kad to nepamatytų sukilėliai.

Apskritai rusai carą labai gerbdavo ir net dievindavo. Teko kartą nugirsti du rusus, kuri kalbėjo apie carą Aleksandrą II. Vienas atsiklaupęs meldėsi prieš jo paveikslą. Kitas jį vadino antruoju Dievu, tik žemėje.

Pietinėje Suvalkų krašto pusėje sukilėlius gaudė malšintojo Baklanovo kariuomenė. Jam buvo pavesta Suvalkų, Seinų ir Augustavo sritys. Baklanovas buvo šiek tiek geresnis už Muravjovą. Degtinę gerdavo, kaip vandenį. Apvažiuodavo kiekvieną valsčių ir miestelį.

Vieną kartą atvažiavęs į Metelius gerai išgėrė ir nuėjo miegoti. Klebonui jau buvo iš anksto pranešta apie jo įprotį. Mėgdavo anksti atsikėlęs gerokai išgerti. Paskui pasiimdavo bizūną ir eidavo į kiemą ar kambarius gal ras ką primušti. Jeigu kažką rasdavo, po to visą dieną būdavo linksmos nuotaikos. Klebonas visiems tarnams tą rytą liepė nesirodyti kambariuose. O lauke įsakė paleisti kiaules po kiemą. Baklanovas nubudęs prabėgo per kambarius, bet nieko nerado. Išlėkė į kiemą ir su bizūnu valandą vaikėsi kiaules“.

Tokiais gudravimais Sūduvoje gyvenę lietuviai bandė išvengti nemalonumų. Sukilimas buvo numalšintas, po jo sekė lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis. Lietuvių atsakas į draudimus buvo masinis lietuviškų knygų spausdinimas Mažojoje Lietuvoje ir gabenimas į didžiąją Lietuvą. Pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ atsiradimas. Vilkaviškiečių Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus pradėtas tautinis atgimimas.

 

Tomas Sušinskas

 

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE