Pasak legendinio istoriko, zanavyko Jono Totoraičio, „per Sūduvą švedų kariuomenė rodos ėjo vieną kartą. Žygiuodami visą maistą švedai ėmė iš vietinių gyventojų.
Caras Petras I traukdamasis prieš užeinančius švedus, įsakė rusų kariuomenei imti iš gyventojų (lietuvių) arklius, pašarą, galvijus ir maistą. O ką negali paimti – deginti. Caro įsakymas 1708 metais neliko tik tuščias žodis. Lietuvoje kilo didis badas. Vilniuje atsirado daug iš visur subėgusių išbadėjusių pavargėlių tirštai gulinčių ir mirštančių gatvėse. Kad nuo jų dvokimo miestas neužsikrėstų, Vilniaus kapitula įsakė, kad būtų jie išvežti už miesto ir jiems maitinti skiria 500 auksinų.
Taigi tie kariuomenių ėjimai sunaikino Lietuvą ir paliko jai badą, kuris buvo labai patogi dirva dar baisesnei rykštei – marui.
Tasai baisus dar iki šiol iš žmonių atminties neišnykęs maras truko dvejus metus: 1709-1710 m. Žmonių jis buvo vadinamas pavietre. Prasidėjo jis Dancige. Prūsų lietuvių nuo jo išmirė beveik pusė.
Žemaičiuose daug kas bėgo į girias, kad neužsikrėstų. Sūduvoje maras varė žmones į kapus, kaip ir visur kitur.
Apie tą marą mano tėvas gyvenęs Bliuviškiuose, Griškabūdžio parapijoje, einąs 91 metus (1936m.) šitaip pasakojo: pavietrė atėjo nuo Naumiesčio. Vienuose namuose visai šeimynai stuboje bemiegant, viena tik šeimininkė sėdėjo lovoje ir žindė mažą mergaitę. Staiga įėjo į vidų balta moteriškė ir visiems miegantiems spūstelėjo nosį. Visi jie mirė. Liko gyva tik ta viena su maža mergaite.
Ėjo per kaimus kapočiai laidodami mirusius. Ta likusi moteriškė su jais išėjo į Kriaučiūnus ir ten ji liko. Rado ten vieną vyrą.
Taigi švedų karas ir paskui jį ėjęs maras labai išretino Sūduvos gyventojus. Kaimus paliko jei netuščius, tai bent pustuščius. Sustabdė Sūduvos kolonizaciją. Po maro turėjo prisipildyti gyventojų senieji kaimai, o paskui tik galėjo kurtis nauji.“
1936 m.
