Lenkijos internuotojų karininkų gyvenimas tekėjo pakankamai ramiai iki 1940 metų birželio mėnesio, kai neutralumą deklaravusios Lietuvos sieną, paskelbusi ultimatumą kirto SSRS kariuomenė.
Užnemunę – Suvalkų kraštą- sovietinė kariuomenė užėmė keliomis dienomis vėliau nei likusią Lietuvos dalį. Lietuvos valstybė nujautė, kad pasitaikius artimiausiai progai SSRS puls ir veršis į Lietuvą. Okupacijai buvo ruošiamasi: kariuomenė parengė planą „R“, kuris turėjo padėti išvengti karinio konflikto su SSRS. Taip pat buvo parengti dar du planai- „L“ ir „V“.
Planas „L“ buvo skirtas kovai su lenkais, jei užpuls Lietuvos pasienį. 1939 metais, Lenkijoje prasidėjus karui, šis planas buvo pakoreguotas ir pervadintas planu „R“. Planas „V“ buvo sukurtas priešintis vokiečių okupacijai. 1940 metais karo aviacija ir III PD vykdė „žaidimus“- buvo bandoma nuspėti priešo veiksmus, juos nuslopinti, pasipriešinti. Kalvarijoje vyko minimos pratybos, ir tais pačiais metais planuota, kad „raudonieji“, tai yra, imituojami rusų kareiviai, turėjo pulti Suvalkų kraštą bei Kalvariją.
Pratybos turėjo vykti iki 1940 metų vasario 6 dienos, ,,žaidimai“ tęsėsi ir numatyta pratybas organizuoti ir Suvalkų Kalvarijoje, kai „raudonieji“, užėmę Vilnių, keliaus Kalvarijos ir kitų miestų link. Suvalkų Kalvariją gynė „mėlynieji“ (lietuvių kariai). Kad ir kaip buvo bandoma pasiruošti priešo puolimui, bet 1940 metų birželio 17 dieną į Kalvariją įžengė Raudonosios armijos daliniai be pasipriešinimo, kurių dalis buvo dislokuota Kalvarijos kareivinėse.
Liudininkai pasakoja: „Gyvenom sau ramiai, tačiau birželio sekmadienio rytą, einant atlikti išpažinties bažnyčion, pasigirdo garsai panašūs į šaudymus“. Tuo pačiu metu internuotųjų stovyklos gyventojai apgailestaudami garsiai pripažino, kad ,,baigėsi geros dienos…“. Jau 1940 m. pirmoje pusėje internuotieji ieškojo vis daugiau progų pabėgti, keičiantis sistemoms, siekė pasitraukti iš apylinkių. Kaip patys įkalintieji mini prisiminimuose, „SSRS okupavus Lietuvą, daug „kolegų“ nenorėdami papulti bolševikams į rankas bėgo iki Vokietijos sienos, kiti į Vilnių, kiti laukė išvežimo tikriausiai į Sibirą, Kamčiatką…“ .
Pasikeitus karinei situacijai, pasikeitė ir stovyklos vidaus sąlygos. Felicijanas Hofmanas, kuris buvo areštuotas 1940 m. birželio 10 d., mini mūrinius ir medinius stovyklos pastatus, pakenčiamas higienos sąlygas, prisimena, jog nebuvo verčiama dirbti darbų. Jis priduria, jog atskirų sričių specialistai jau turėjo dirbti stovykloje, buvo net keli bandymai išgąsdinti ir priversti dirbti fizinį darbą.
Naujos valdančiosios jėgos sistema netruko nė mėnesio spręsdama perimtos internuotųjų stovyklos klausimą. 1940 m. liepos mėn. pradžioje prasidėjo stovyklos gyventojų perkėlimo veiksmai. Tuo metu stovykloje buvo apie 1000 kalinamųjų. Kaliniai prisimena, kad liepos 8 d. stovyklą apsupo NKVD. Kitą popietę atėjo įsakymas perduoti lietuviškus apatinius drabužius ir antklodes bei ginklus, kurių niekas neturėjo stovykloje, taip pat aštrius įrankius, tokius, kaip skustuvai, peiliai, šakutės, net adatos ir smeigtukai. Vyko karštligiškas pasiruošimas išvykimui. Paskutines naktis kaliniams teko miegoti ant plikų lentų. 1940 m. liepos 10 d. pradėti stovyklos perkėlimo į Koželską ( SSRS) veiksmai.
4.00 val. ryto kaliniai jau buvo žadinami ir po pusryčių su daiktais siunčiami į greta esančią aikštę. Čia juos suskirstė į grupes, instruktavo dėl tvarkos ir sankcijų, kurios bus taikomos nesilaikant jos. Diena buvo saulėta ir karšta. Kaip prisimena ,,procedūros“ dalyviai, „Visi buvo ramūs, tačiau kiekvieno veide matėsi netikrumas, o šnabždant buvo galima išgirsti, kad daugelis sumokės savo gyvybe, tikriausiai tik todėl, kad jis buvo lenkas“. Kaliniai, turėdami laisvo laiko, aikštėje baigė tvarkyti savo lagaminus. Apie 9 val. atvažiavo transportas surinkti ir pervežti daiktus į traukinių stotį, bet „viršininkas“ automobiliams liepė grįžti atgal. Toks elgesys sukėlė nepasitenkinimo bangą. Pastebėtina, kad nepriklausomos Lietuvos sulaikytieji turėjo tiek asmeninio turto, jog patys savarankiškai nebuvo pajėgūs jį nusigabenti 5,3 km iki traukinių stoties.
Numanoma situacija privertė belaisvius peržiūrėti turimą mantą ir, kiek įmanoma, ją palengvinti, atsisakant papildomų drabužių, batų, apatinių, patalynės. Kaliniai prisimena, kad Raudonosios kariuomenės dauguma karių, saugojusių perkieliamuosius „buvo su laukinėmis, mongoliškomis veido išraiškomis ir siauromis akimis“. Apie vidurdienį, gavę įsakymą kilti, kaliniai išsirikiavo pagal gautas instrukcijas su savo manta: „…priešais vis dar uždarus aikštės vartus. Apsikrovę lagaminais, kuprinėmis ir klumšiais pajudėjome. Stipresni padėjo silpnesniems, daugelis metė mantą pakeliui, jog būtų lengviau pasiekti stotį“.
Atsargos leitenantas, advokatas Kazimieras Tomaševskis liudija: „Jau pats karininkų „varymas“ į stotį Kalvarijoje atrodė makabriškai. Išsirikiavo tūkstantis tikrai baisių, apsunkintų nešuliais, kepančių saulėje žmogystų. Kolonoje klumpančius spardė (sargybiniai)“. Sargybiniai kas 5-7 metrus lydėjo apie 1000 asmenų kolonos rikiuotę po 4 asmenis. Varomiems buvo paaiškinta, kad kiekviena kulka pasieks taikinį, jei nors vienas išdrįs žengti vieną žingsnį į šoną. Vilkstinė judėjo pakankamai lėtai ir sunkiai. Nelengvi nešuliai lėmė ir tai, kad varomieji klupo, alpo, dalis savarankiškai nepajėgė tęsti, atrodo, neilgos kelionės. Tadeušas Makoša prisimena: ,,Kai ėjome per miestelį, su mumis atsisveikino gailios ne vienos lenkės akys, baikščiai žvelgiančios iš už kampo. Daugybė rankų slapta palaimino neįtikėtinai liūdną koloną. Mūsų draugo žmona, kuri atvažiavo atsisveikinti su savo vyru, išbėgo į gatvę matydama žygį. Kas nutiko vargšei moteriai, nežinoma, nes mums net nebuvo leista atsisveikinti. Pavargusiems ir sukaitusiems leistas trumpas poilsis už miesto ir toliau reikėjo žygiuoti”.
Jau po vidurdienio, apie 14 val. , kolona pasiekė traukinių stotį (dabar Jungėnų traukinių stotis – aut. past.). Čia kaliniai buvo sulaipinti į vagonus po 36-48 asmenis. Iš keturių kaliniams skirtų vagonų trijų langai buvo užkalti, temperatūra viduje siekė mažiausiai 45 laipsnius karščio. Tik vėliau, prasidėjus kelionei, vežamieji parai gavo litrą vandens ir silkę.
Atlikti fiziologinius reikalus lauke leista tik po dviejų kelionės dienų. Apie 1940 m. liepos 10 d. vietos gyventojai pasakoja : „…toki dalykai nebuvo viešinami, tad tiksliai ir negalime teigti, kas jiems atsitiko, bet ten jų masiškai mažėjo. Išvarė juos į Katynės lagerius – jų likimas jau buvo aiškus“.
Šis teiginys reikalauja patikslinimo: Katynės žudynės vyko 1940 metų kovo- balandžio mėn. prie Dnepro, netoli Smolensko. Per minėtas žudynes buvo sunaikinta daugiau nei 14500 Koželsko stovyklos kalinių . Prasidėjus SSRS okupacijai, dar 1300 lenkų karininkų iš Latvijos ir Lietuvos internuotųjų stovyklų išgabenti į Koželsko stovyklą Nr. 2, po to iškelti į Gryazovetsus. Likimas lėmė, kad tragiškos lemties ties Smolensku pavyko išvengti tik tiems Lenkijos karininkams, policininkams ir kt., kurie tapo internuotaisiais Lietuvoje, nes Kalvariją belaisviai paliko ir iškeliavo į tas pačias įkalinimo vietas tik liepos mėn.
Išgabenus internuotuosius iš stovyklos, trumpam sustojo ir stovyklos veikla. Pirmosios SSRS okupacijos metu labai trumpai veikusi stovykla nespėjo kardinaliai pakeisti savo veiklos profilio ir specifikos. Pastebima, kad vis dėl to pablogėjo gyvenimo sąlygos, santykiai tarp kalinamųjų ir sargybinių, neliko iki tol išlaikytos pagarbos ir socialinių ryšių.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Skaiva Koskutė
