Kazlų Rūda yra vienas iš daugelio Lietuvos miestelių, kurie savo piką pasiekė pirmoje Lietuvos Respublikoje. Geležinkelio stotis ir aplink augantys miškai buvo pagrindinės priežastys skatinusios verslus ir prekybą. Geležinkelio bėgiai siekdavo Kauną, Marijampolę ir Virbalį. Miestelį vagojo ir siaurojo geležinkelio bėgiai, kurie driekėsi iki pat Nemuno šiaurėje.
Siaurukas pradėjo veikti pirmojo pasaulinio karo metu. Vokiečiai Kazlų Rūdoje šeimininkavo kaip namuose. Naudojosi nemokama rusų belaisvių darbo jėga, pastatė didelę lentpjūvę, medžio drožlių fabrikėlį, elektros stotį. Siaurojo geležinkelio bėgiai siekė Altoniškius, o iš ten atšaka ėjo iki pat Nemuno. Masiškai buvo kertami medžiai. Bėgiais medieną transportavo į šiaurę, ir Nemunu plukdydavo į Klaipėdą, Tilžę, ir Karaliaučių.
Karo metu civilių gyventojų miestelyje liko labai mažai. Jų santykiai su vokiečiais buvo įvardinami, kaip neblogi. Kartais vokiečiai leisdavo pasiimti dalį nukirstos medienos, o kirtavietėse buvo statomos trobos. Iš karo virtuvės vietiniai gaudavo maisto, kartais net konjako. Santykiai subjuro, kai vokiečių miškininkai už brakonieriavimą pradėjo persekioti Kazlų Rūdos gyventoją. Šis savo smarkumu garsėjo jau seniai. Todėl išsitraukė revolverį ir vokiečių girininką nušovė vietoje.
Germanai iš Lietuvos pradėjo trauktis 1919 metais. Jų pastatytą lentpjūvę nupirko broliai, žydai Varšavskiai. Elektros stotį kaizerio vyrai sudegino patys, o likusi technika atsidūrė žydų rankose. Siaurąjį geležinkelį ir neužbaigtą statyti „siauruko“ geležinkelio stotį perėmė nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministerija. Belaisvių stovyklos korpusus pradėjo tvarkyti krašto apsaugos ministerija.
Iš miestelio besitraukiant vokiečiams, Kazlų kaime įvyko kruvinas konfliktas. Vietiniai gyventojai nuginklavo dešimt kaizerio vyrų. Todėl iš Kazlų Rūdos į Kazlų kaimą buvo pasiųstas baudžiamasis būrys. Susidūrime su vokiečių grupe, daugelis vietinių gyventojų buvo stipriai sumušti, o vienas nušautas.
1922 metais miškų urėdija prie Kazlų Rūdos geležinkelio stoties iškirto miško likučius. Parengė dešimties sklypų projektą ir išpardavė gyventojams. Šioje vietoje atsirado pirmosios būsimo miestelio gatvės. 1925 metais žemės reformos valdyba visą iškirstą prie stoties miško plotą išdalino žmonėms. Didelė dalis sklypų atiteko geležinkelio tarnautojams, likusius gavo kitų miestelių piliečiai. Kai kurie net iš Kauno, Marijampolės ar Virbalio. Vieta aplink geležinkelio stotį padėjo pamatus būsimam miestui.
1922 metais Kazlų Rūda geležinkeliu buvo sujungta su Marijampole, Kalvarija, Alytumi. 1930 metais Kazlų Rūdoje gyveno beveik trys tūkstančiai žmonių. Kasmet jų skaičius vis augo. Vietinėse įmonėse dirbo atvykėliai iš kitų miestų.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje miestas turėjo šešiolika kolonialių (importinių) prekių parduotuvių. Veikė dvi išskirtinai odos dirbiniais prekiavusios krautuvės. Taip pat keturios manufaktūros, penkios mėsinės, šešios kepyklos, aštuonios alkoholio parduotuvėlės. Kai kuriose iš jų įsikūrė valgyklos ir biliardo salės.
Miestiečius fotografavo savo paslaugas siūlantis profesionalus fotografas. Dažnai senose nuotraukose galima išvysti pono Truso foto ateljė antspaudą. Kazlų Rūdoje buvo trys kirpyklos ir vienas laikrodininkas. Dvi portretų padidinimo buveinės ir viešoji pirtis.
Trijų klasių pradžios mokykla mokė mokinius. Provizorius J. Švilponis teikė vaistininko paslaugas. Turtingesni miesto svečiai rinkdavosi nakvynę viename iš dviejų viešbučių. Kino teatras buvo sausakimšas. O kur dar pašto, telegrafo ir telefono įstaiga, taikos teisėjo kamera, policijos nuovada, valsčiaus valdybos raštinė, valstybinė degtinės parduotuvė ir eigulio sodyba.
Kazlų Rūdoje gyvenusiems lietuviams priklausė dvi prekybos įmonės, keturios mėsinės, dvi kepyklos. Visos kitos įstaigos buvo žydų ir vokiečių rankose. Pramonei atstovavo trys lentpjūvės ir du garo malūnai. Trys baldų dirbtuvės ir viena mašinų remonto-šaltkalvio dirbtuvė. Žinomiausia tokio tipo įmonė buvo lietuvio VL. Čibirkos baldų šventovė. Šalia veikė garų principu paremta perdirbtos medienos ir lentų džiovykla. Kiekvienais metais buvo pagaminama keli tūkstančiai mokyklinių suolų. Įmonė statė medinius namus.
Išskirtinai tik baldų, namų gamyba Kazlų Rūdoje užsiėmė trys nemaži fabrikai. Silvas Kaminskas turėjo savo skiedrų drožyklą, kuriomis dengė namų stogus. Elektros šviesą miesteliui teikė pono Petrikanskio lentpjūvė.
Pagrindinė miesto gydytoja buvo p. Meklenburgaitė, felčeris – Kasperavičius, o vyr. akušerė Katavičaitė.
Ši publikacija yra perleista naujai. Originali publikacijos data – 2020 m. sausio 8 d.
