Apklausus praeivius gatvėje, ką veikia Seimas, tai dauguma pasakytų, kad leidžia įstatymus. Tokios pat nuomonės laikosi ir visuomenės veikėjai bei žurnalistai. Taigi apie įstatymų leidybą ir Seimo vietą valstybėje reikėtų daugiau kalbėti, nes per 30 metų jau pribrendome reformoms.
Biurokratizacija ir reglamentarizacija
Angliškos tradicijos šalyse įstatymų leidyba yra tik viena iš parlamento veiklų ir net ne svarbiausia. Parlamento tikslas yra diskutuoti, atstovauti įvairius požiūrius, o jau išdiskutavus, atsiranda įstatymai, kaip kalbų išeiga. Net lietuviškas terminas „Seimas“ iš esmės reiškia sueigą, o „seimuoti“ – tai spręsti reikalus, tartis, ginčytis. Lietuvoje per 30 metų parlamente mažėja turiningų diskusijų, mažėja susitarimų, bet vis daugėja įstatymų.
Seimo kanceliarija rengia ataskaitas kiek įstatymų kiekvieną sesiją, vėliau kadenciją priėmė Seimas, kiek projektų parengė atskiri nariai. Pagal tai žurnalistai rašo tekstus.
Bergždžias ir beprasmis tai reikalas. Ar įstatymų gausume yra mūsų šalies laimėjimai?
Per 30 metų viešasis gyvenimas vis labiau reglamentuojamas. Ar tai protinga ir pažangu? Ar neperlenkta su tokiu skrupulingumu? Galima išskirti tris bėdas, kurios graužia mūsų įstatyminę kūrybą. 1. Įstatymų vis daugėja 2. Įstatymų apimtis vis platėja ir ilgėja 3. Įstatymų idėja vis smulkėja ir mažareikšmėja.
Kai šitaip susitelkiama prie įstatymų leidybos, tai ne tik trūksta dėmesio esminiam parlamento tikslui diskutuoti, bet nebelieka laiko ir kitiems, ne mažiau svarbiems, valstybės reikalams – atstovavimui užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, Vyriausybės ir atskirų pareigūnų kontrolei bei dėmesio visuomenės aktualijoms. Nepaisant to, kad dauguma įstatymų projektų yra smulkūs pakeitimai, tai rodosi priimtinas darbo matavimo vienetas, o kita veikla, ypač tarptautiniai ryšiai, neretai nuvertinami, pavadinami „parlamentiniu turizmu“ ar pan. Nesolidus Seimo požiūris ir į diskusijas, kuriose daug parlamentarų net nedalyvauja, o tada ir jų rengti ūpo mažėja.
Įstatymizacija
Pirmieji Lietuvos įstatymai 1990 m. buvo trumpi ir nusakė esmę. Platesni išaiškinimai kaip pasiekti iškeltų tikslų buvo palikti Vyriausybei ir jos institucijoms. Ir dabar yra šalių, kurios turi tokią tradiciją, pirmiausia, anglosaksų šalys, kai įstatymų leidyba nemaža apimtim yra atiduota Vyriausybei. Parlamentas tik nurodo gaires.
Lietuvoje nuėjome kitu keliu. Įstatymai kaskart ilgėja geometrine progresija. Metaforiškai kalbant, jeigu 1990 m. užtekdavo 1 puslapio, tai 2000 m. jau reikėjo 10 puslapių, o dabar neužtenka ir 30. Biurokratai nori, kad kuo plačiau ir kuo daugiau visko būtų įrašyta įstatyme, tada tarsi nebelieka jiems atsakomybės, o kartu ir mažiau laisvės veikti, nes kažkuriai normai pasenus, būtinas Seimo įsikišimas, kad atsirastų pakeitimai.
Kai įstatymas pasensta, būtina jį atnaujinti, tada atsiranda nauja redakcija. Dar neteko per visą savo parlamentaro karjerą matyti įstatymo, kurio nauja redakcija būtų trumpesnės už senąją.
Įstatymai ne tik ilgėja, bet jų ir daugėja. Kiekvienas save gerbiantis parlamentaras nori pasirodyti prieš rinkėjus, kad va jis netuščiai laiką leidžia, todėl sugalvoja kokį nors įstatymą. Dar išradingesnė yra Vyriausybė, kuri prieš pradėdama bet kokią veiklą, pageidauja įstatymo. Parlamente susidaro teisinis balaganas. Vieni įstatymai yra beprasmiai, kaip Atmintinų dienų. Tai toks teisės aktas, kuriame surašytos atmintinos dienos, kurios nieko nereiškia, jei žmonės patys tam nesuteikia reikšmės. Beje, tai daugiausiai taisytas teisės aktas istorijoje. Parlamentarai labai mėgsta jam teikti pataisas ir siūlyti keisčiausias datas.
Iš kitos pusės į Seimą atkeliauja tokie platūs teisės aktai, kaip Lietuvos bendrasis planas. Šį dokumentą ruošė šimtai specialistų, įvairios suinteresuotos grupės teikė pastabas, vyko aptarimai ir debatai, o galiausiai norima, kad Seimas jį patvirtintų. Net jei iš 141 parlamentaro yra atskirų sričių specialistų, tai tikrai nėra kompetencijos ir laiko detaliai nagrinėti 266 puslapių 73 tūkst. žodžių dokumento. Jeigu parlamentarai rimtai imtųsi šio teisės akto, tai kiek tam reiktų sugaišti laiko? Įvyksta paprastas dalykas – jis tvirtinamas formaliai. Klausimas, kam tokia butaforija?
Įstatymai ilgėja, nes į juos norima prirašyti kuo smulkesnių dalykų. Taip Seimas paskęsta mažų reikalų tvarkyboje. Klasikinis pavyzdys yra kodeksai, kuriuose surašytos visokios baudos ir jų dydžiai. Nesibaigiančiu konvejeriu į Seimo salę keliauja pataisos apie vienų ar kitų baudų sumažinimą ar padidinimą. Ar tikrai yra adekvatu, kad viena iš svarbiausių valstybės institucijų turi užsiimti tokiais klausimais, kai yra specialistai, žinovai, parašytos disertacijos, kokie baudų dydžiai yra tinkami?
Įstatymų leidyba parlamente yra svarbus demokratinės valstybės valstybės institutas, bet Lietuvoje ritamės į absurdą. Jei ir toliau plėsis įstatymų skaičius ir apimtis, tai kiek jų bus po 10 ar 20 metų? Valstybės klestėjimas neturi tiesioginio ryšio su įstatymų gausumu ir ilgumu, todėl reikalinga perkrauti įstatymų leidybos procesą, nes Seimas tolsta nuo savo svarbiausių pareigų, o tampa teisės aktų gamykla.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
