Apie valstybės vadovų rezidencijas kalbų netrūksta. Buvusio Prezidento našlė nori rezidencijos, bet jai neskirta, einantis pareigas Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad jam rezidencija nereikalinga, o Premjerė Ingrida Šimonytė patvirtino, kad į rezidenciją kraustysis. Lietuva sprendžia tuos pačius rezidencijų klausimus, kaip ir kitos šalys, niekuo neišsiskiriame.
Rezidencijos vietoj rūmų
Karalių ir monarchų laikais viskas buvo paprasta. Kur gyvena valdovas, ten yra sostinė, ten ir rezidencija, kuri faktiškai visada sutapdavo su rūmais. Valdovo rūmai būdavo kuo ištaigingesnis pastatų kompleksas, kuriame gyvendavo pats valdovas, kartu su pavaldiniais ir patarnautojais. Labai dažnai tuose pačiuose rūmuose reziduodavo ir vyriausybė arba valdovų artimiausių patikėtinių ratas, čia buvo priimami kitų šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, buvo puotaujama ir pramogaujama.
Vienas žymiausių antikinių karališkų rūmų kompleksas yra Kleopatros rūmai Aleksandrijoje (Egipte), kuriuose klestėjimo laikais gyveno ir dirbo iki 5 tūkst. žmonių. Be centrinių rūmų, komplekse veikė daugybė šventyklų, garsioji Aleksandrijos biblioteka, o kelią rodė vienas iš 7 pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys.
Monarchų rezidencijų buvo gausu ir viduramžių Europoje, viena iš jų yra Valdovų rūmai Vilniuje. Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais XVI-XVII a. Valdovų rūmai buvo viena svarbiausių vietų, kur dažnai gyvendavo Didysis kunigaikštis su savo dvaru. Kitos Europinio lygio rezidencijos ATR buvo Vavelio pilis Krokuvoje ir Varšuvos karališkoji pilis.
Atkūrus valstybę 1918 m. buvo tikimasi, kad Prezidentas reziduos Vilniuje, todėl laikinai Kaune šalies vadovas įsikūrė buvusioje gubernatūroje. Sekant kitų šalių patirtimi, kai valstybės vadovas gyvena ir dirba tame pačiame pastate, pirmame aukšte buvo įrengtas privatus butas, kuriame gyveno visi trys Lietuvos Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.
Šiandien dažniausiai valstybės vadovų rezidencijose yra ir privačios patalpos, kuriose galima gyventi. Viena didžiausių pasaulyje yra Vokietijos kanceliarija Berlyne, kurioje reziduoja valstybės kancleris. Komplekse yra įrengtas ir 200 kv. m privatus butas. Tiesa, dabartinė kanclerė Angela Merkel tame bute negyvena, skirtingai nei prieš tai pareigas ėjęs Gerhardas Šrioderis. A. Merkel teigia, kad jai patogu į darbą atvykti iš senamiestyje esančio šeimos buto, todėl ji nori taupyti valstybės pinigus. Visgi dauguma atvejų, kai vadovai gyvena ten pat, kur ir dirba.
Septyniskart mažesnė rezidencija, bet turbūt dar garsesnė yra Baltieji rūmai JAV. Jame gyveno visi Amerikos Prezidentai, išskyrus patį rūmų sumanytoją ir statytoją Džodžą Vašingtoną. Kita garsi rezidencija yra 10 Downing Street Londone. Joje dirba ir gyvena Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas. Privatiems apartamentams skirtas trečias namo aukštas, o esant didesnio ploto poreikiui šalia yra papildomos patalpos Name Nr. 11.
Rezidencija yra darbo vieta
Žiniasklaidoje dažniausiai minima, kad vadovai skatinami gyventi oficialioje rezidencijoje, nes taip patogiausia užtikrinti saugumą. Tas tiesa, bet dar svarbesnė rezidencijos misija yra derinti darbą ir gyvenimo patogumą. Politikai neturi darbo valandų. Vakarais neretai kviečiama dalyvauti televizijos laidose, priėmimuose, savaitgaliais susitikti su rinkėjais, dalyvauti šventėse ir t.t. Politiniai susitikimai ir pasitarimai neretai vyksta ne 8-17 val. metu, o kur tai daryti? Privačiame būste gyvena šeima, vaikai, augintiniai, gali nebūti tinkamų patalpų susirinkimams, trūkti el. darbo priemonių. Vykti į darbovietę? Bet tai reikštų apsunkinti kitus aptarnaujančius darbuotojus – vairuotojus, sargus, apsaugą ir kt. Geriausia vieta politiniams susitikimams būtent ir yra oficiali rezidencija, kurioje jau iš anksto atskirai suplanuotos oficiali ir privati dalys.
Lietuvos Prezidentūroje 1995 m. viename fligelyje buvo numatyta įrengti Prezidento butą, kad šalies vadovas dirbtų ir gyventų tame pačiame pastate. Ilgą laiką butui įrengti nebuvo skiriama pinigų, kol Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad tokio buto apskritai nereikia ir įkūrė tose patalpose muziejų. Idėja skamba gražiai, demokratiškai, bet kasdienis valstybės vadovo vežiojimas po keliolika kilometrų į darbą ir atgal yra nelabai praktiškas ir net kiek savanaudiškas. Juk žinome, kad yra pirmenybė tokiam transportui, naudojami valstybės ištekliai kelionėms, o, svarbiausia, dėl to gali nukentėti tinkamas pareigų atlikimas. Verta būtų pasvarstyti ar neapjungus kelių panašaus pobūdžio muziejų, ir negrįžti prie Prezidento buto projekto? JAV net nėra klausimo, nori Prezidentas gyventi oficialioje rezidencijoje ar nenori, – pareiginiam aprašyme gyvenimas rezidencijoje yra įpareigojantis.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
