Marijampolės senosiose kapinėse, prie pagrindinio tako, stovi kuklus, apsamanojęs paminklėlis, kuriame vos įžiūrima palaidoto žmogaus pavardė ir metai. Tai Juozo Senkaus, mirusio vos 24 metų amžiaus, kapas. Šis jaunas žmogus net ir per trupą savo gyvenimą sugebėjo palikti pėdsaką mūsų krašto istorijoje.
Juozas Senkus gimė 1879 metais. Jo tiksli gimimo vieta nežinoma tik spėjama, kad yra kilęs iš Opšrūtų kaimo, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Kaimo vaikinas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, iš kurios vyko lavintis į Varšuvos konservatoriją, bet jos nebaigė. Linkęs muzikuoti jaunuolis ieškojo atitinkamo darbo ir tapo vargonininku Marijampolės bažnyčioje; čia vadovavo ir chorui.
Tautinio sąjūdžio suviliotas J. Senkus tapo vienu iš švietėjiškos draugijos „Artojai“, veikusios Užnemunėje, steigėju. 1901 metais buvo sukurtas „Artojų“ draugijos programos bei įstatų projektas, kurį ruošiant nemažai pasidarbavo ir jaunasis vargonininkas. J. Senkus vienintelis atstovavo Marijampolės miestiečiams šioje ūkininkus subūrusioje organizacijoje ir tik vėliau į „Artojus“ įsijungė dar ir būsimas spaudos darbuotojas Antanas Rucevičius.
„Artojų“ draugijos programoje buvo akcentuojama, kad „svarbiausiu uždaviniu turi būti knygų bei laikraščių platinimas bei žmonių tarpe supratimo kėlimas“. Jie idėjas propagavo ir per nelegalius mėgėjiškus spektaklius, kuriuose svarbūs vaidmenys tekdavo ir muzikaliam jaunuoliui J. Senkui. Yra žinoma, kad jis vaidino A. Vilkutaičio komedijoje „Amerika pirtyje“, P. Pundzevičiaus „Neatrišamame mazge“. Silpnaregiui vaikinui beveik visuomet skirdavo „akiniuoto“ personažo vaidmenis.
J.Senkus platino lietuvišką spaudą, kurią nešiodavo vienas ar kartu su A. Rucevičiumi. Vieną kartą vos neįkliuvo žandarams marijonų kieme – išgelbėjo tai, kad žandarai kruopščiai patikrino tik jo bendražygį, o apie vargonininką pamanė, kad jis vaikštinėja savais reikalais. Knygas J. Senkus slėpdavo įvairiose vietose, net ir bažnyčios bokšte ar vargonuose. Kartais vargonininkas paimdavo raktus iš savo giminaičio, baltųjų marijonų generolo Vincento Senkaus, ir, pastarajam nežinant, nešdavo draudžiamą literatūrą į senųjų kapinių (dabar teritorija prie A. Civinsko gatvės) mūrinės koplyčios pastogę.
Jaunas žmogus, daug dirbdamas kitų naudai ir švietimui, nuvargino organizmą ir susirgo džiova. Mėgino išvykti gydytis į šiltesnius kraštus, bet neturėjo pakankamai pinigų. „Darbininkų balsas“ 1904 metais rašė: „13 rugsėjo 1903 m. numirė Senapilės varganistra, 24 metų – Juozas Senkus. Tai buvo sveikų, laisvų pažiūrų vaikinas. Jis rašinėjo, platino lietuviškus raštus – tarp jų socialistiškus: buvo vienas iš veikliausiųjų „Artojų draugystės“ sąnarių. Velionis buvo labai mylimas žmonių ir draugų. Laidot jį 15 rugsėjo buvo susirinkęs didelis būrys žmonių. Buvo net 3 vainikai lietuviškais parašais. Kūną į kapus nešė velionio draugai. Norėjo jie ir kalbą ant kapų pasakyti …“.
1905 metais „Artojų“ draugija veiklą nutraukė dėl dviejų priežasčių: daugelis jos narių buvo suimti, o lietuviška spauda atgauta.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukoje – Juozo Senkaus kapas Marijampolės kapinėse.