Lietuvos socialdemokratai, norėdami iš tikrųjų būti panašūs į Šiaurės šalių kolegas, neturėtų vien karksėti apie progresinius mokesčius.
Jei žymėtume statistiką, kurias valstybes dažniausiai minime kaip sektinus pavyzdžius, pirmąjį penketuką, be abejo, sudarytų Šiaurės šalys ir Estija. Ant estų pykstame nuolat: tai jie eurą greičiau įsivedė, tai geresnį įvaizdį tarptautinėje rinkoje susikūrė, tai pensijas gali mokėti didesnes.
O Švedija, Suomija, Norvegija ir Danija mums – tarsi nepasiekiama svajonė. Apie jas nuolatos kalbame, analizuojame jų švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės gerovės sistemas ir kas kartą vis iš naujo suvokiame, kad prilygti šioms šalims trukdo ne tik politinės valios trūkumas.
Pasyvumo kaina
Šiaurės šalių piliečiai – švedai, norvegai, suomiai ir danai – gerokai aktyviau nei lietuviai domisi politika. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Suomijoje politika nesidomi 8 proc., Norvegijoje – 6 proc., Švedijoje – 12 proc., Danijoje – 4 proc. visų gyventojų. Lietuvoje tokių žmonių yra net 31 proc., ir tai vienas didžiausių rodiklių visoje ES. Jaunų žmonių nuo 15 iki 29 metų pasyvumas dar didesnis: palyginti su 10 proc. Švedijoje, mūsų šalyje politika nesidomi 59 proc. jaunuolių.
Domėjimasis politika skatina ir aktyvų dalyvavimą – tai rodo balsavimas rinkimuose. 7,3 mln. rinkėjų turinčioje Švedijoje 2014-ųjų parlamento rinkimuose dalyvavo 85 proc. rinkėjų. Iš 3,7 mln. norvegų praėjusių metų rinkimuose balsavo 78,2 proc. šalies piliečių. 67 proc. suomių ir 85 proc. danų balsavo 2015 m. savo šalyse vykusiuose parlamento rinkimuose. 2,5 mln. rinkėjų turinčioje Lietuvoje 2016 m. rinkėjų aktyvumas siekė maždaug 50 proc.
Aktyvaus politinio dalyvavimo priežastys gali būti įvairios. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liutauras Gudžinskas mano, kad daug ką lemia pojūtis, jog nuo piliečių dalyvavimo iš tikrųjų priklauso politiniai procesai. Danijoje piliečiai yra kur kas aktyvesni rinkimuose ir labiau patenkinti demokratijos veikimu. Pasak L. Gudžinsko, tai lemia ir šalių partijų sistema: „Suomijoje paprastai sudaromos didžiosios koalicijos – ar rinkėjas balsuos už vieną partiją, ar už kitą, didelė tikimybė, kad ji vis tiek atsidurs vyriausybėje.“ O Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje daugmaž trys partijos susirenka didžiąją dalį balsų ir užsitikrina vietas daugumoje.
Lietuvoje labai mažas politinis dalyvavimas, pasak L. Gudžinsko, gali būti aiškinamas trimis lietuvių elgsenos modeliais: jie negali, nenori arba jų niekas nepaprašė. „Jei negali balsuoti, vadinasi, politinis procesas lietuviams yra per sudėtingas – jei žmogus jo nesuvokia, natūraliai pasirenka nedalyvauti. Jei nenori, vadinasi, nejaučia ryšio nė su viena politine jėga, yra nusivylęs jos darbo kokybe, politiniais procesais. Štai korupcija yra tas vėžys, kuris nuslopina bet kokį norą dalyvauti politiniame procese, – komentavo L. Gudžinskas. – Ir, galiausiai, žmonių niekas nepaprašė to daryti.“
Tai, viena vertus, pašnekovo teigimu, reiškia, kad politinės partijos yra pasyvios, negeba aiškiai artikuliuoti savo ideologinių, programinių dalykų ir tokiu būdu mobilizuoti visuomenės bei rinkėjų. Kita vertus, tai susiję ir su pilietinės visuomenės silpnumu, dideliu politikų atotrūkiu nuo šalies piliečių.
Evoliucija ir revoliucija
Moderniomis laikomos partijos Lietuvoje ėmė formuotis visai neseniai. Vakarų Europoje svarbias visuomenės skirtis tarp darbininkų ir darbdavių, valstybės ir Bažnyčios ar miesto ir kaimo mes tarsi peršokome ir ideologines politines jėgas ėmėme vertinti pagal jų požiūrį į komunizmą bei sovietinį palikimą. Keleto pirmųjų laisvų rinkimų nepriklausomoje Lietuvoje metu partijas skyrė sovietinio laikotarpio vertinimas ir žadamas reformų greitis bei gylis.
Tradicinėmis laikomos Vakarų Europos politinės jėgos formavosi greta visuomenėje egzistavusių konfliktų ir siekė atliepti tam tikrų jos grupių interesus. Tai galiausiai nulėmė partijų sistemos modelį, kurio pamatai dar ir šiandien tvirtai stovi ant žemės. Šiaurės šalių socialinių skirčių sistemą politologai laiko viena palankiausių demokratijos plėtrai ir valstybės stiprumui.
„Šiaurės šalių istorinis procesas tam buvo labai palankus, – sakė L. Gudžinskas. – Dėl į regioną atkeliavusios reformacijos susiklostė valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo modelis.“ Tai pašalino nereikalingą įtampą, kurios atgarsiai buvo jaučiami kitose Vakarų šalyse.
Kultūros ir kalbos skirtumai irgi nebuvo labai dideli – jie egzistavo, tačiau nesukūrė išcentrinių tendencijų. Suomijoje ir dabar yra labai stipri švedų partija, tačiau, kaip pabrėžė L. Gudžinskas, ji yra gerai integruota į partijų sistemą, patys Suomijos švedai pasisako už šalies politinį stabilumą ir beveik visuomet įeina į vyriausybės sudėtį.
Taigi Šiaurės šalių partijų formavimąsi ir partinę sistemą lėmė pragmatiniai klausimai, racionalumą ir ekonomiką iškėlę aukščiau už tapatybę. Skirčių tarp miesto ir kaimo bei darbdavių ir darbininkų pagrindu susidariusios politinės jėgos, politologų teigimu, leido siekti sutarimo ir palaikyti stabilumą šalyse.
Lietuvos partijų sistemoje ne kartą būta politikos naujokų įsiveržimo, partijų jungimosi ar supanašėjimo, o mišri rinkimų sistema nė sykio neužtikrino galimybės didžiausioms politinėms jėgoms vienoms priimti sprendimus.
Pavyzdžiui, Švedijoje partijų sistema buvo stabili nuo pat visuotinės rinkimų teisės įvedimo. Beveik septynis dešimtmečius politinėje arenoje veikė penkios partijos: komunistai ir socialdemokratai kairėje, centristai ir liberalai bei konservatoriai dešinėje.
Šiandien situacija esą yra šiek tiek pasikeitusi. „Maždaug 8–9 dešimtmečiuose, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, Skandinavijoje įvyko politinių žemės drebėjimų“, – pastebėjo L. Gudžinskas. Dėl jų į politiką atėjo tokios politinės jėgos kaip feministinės ar socialistinės partijos, sustiprėję krikščionys demokratai. Tai, pašnekovo teigimu, komplikuoja politinę sistemą ir sprendimų priėmimo procesus – parlamente reikia ieškoti palaikymo nebe tarp penkių, bet tarp aštuonių ar devynių politinių jėgų. Ir vis dėlto tai iš tolo nepanašu į situaciją Lietuvoje.
„Todėl net patys stabiliausi rinkimai Lietuvoje 2012 m. Švedijoje būtų laikomi visiška katastrofa“, – juokavo L. Gudžinskas.
Viskas įmanoma
Mažiau nei prieš metus Lietuvos socialdemokratų partijos lyderiu tapęs Gintautas Paluckas į Lietuvos partijų vadovų elitą įžengė su idėja atkurti ir sustiprinti socialdemokratiją šalyje. Kartu – ir atkovoti turėtas politinės jėgos pozicijas. Kol kas jokių konkrečių darbų nematyti, skambiomis frazėmis žarstomasi dažnai, o pati partija sugebėjo dar ir skilti. Vis dėlto visuomenė laukia, kada mūsų socialdemokratai taps bent šiek tiek panašesni į švediškuosius.
Stipriai politinei jėgai yra būtinas visuomenės palaikymas. Socialdemokratų partijų ramstis tradiciškai buvo profesinės sąjungos ir jų mobilizuojami rinkėjai. „Lietuvoje socialdemokratai niekada netaps panašūs į Švedijos, jei profesinės sąjungos bus tokios, kokios yra dabar, kol partija neatras sąlyčio taškų“, – mano L. Gudžinskas. Tiesa, socialdemokratai Lietuvoje gali pasigirti plačiu nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių tinklu, tačiau jiems trūksta institucinių mechanizmų. Juos ir galėtų suteikti profesinės sąjungos, pavyzdžiui, laikydamosi ideologinės krypties ir darbuotojų interesų gynimo Trišalėje taryboje.
Tačiau visuomenės palaikymas gali atsirasti natūraliai, jei yra ginami jai gyvybiškai svarbūs interesai. Esminis Šiaurės šalių valdymo modelis – vadinamasis universalizmas. Jis remiasi tuo, kad yra kuriama tokia socialinės apsaugos sistema, prie kurios visi daugiau ar mažiau prisideda ir kuri visiems ką nors suteikia, nepriklausomai nuo pajamų.
„Lietuva yra universalistinė, kitaip nei kitos tranzitinės valstybės, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos. Bet tai vėlgi, kitaip nei Skandinavijoje, nemaža dalimi yra prievartinės sovietinės sistemos palikimas, – teigė L. Gudžinskas. – Tačiau universalizmas, kuris matyti mūsų Konstitucijoje, yra fiktyvus. Mes tik sakome, kad sveikatos apsaugos sistema yra visiems nemokama ir visiems vienodai prieinama.“ Tai atspindi ir visai neseniai žiniasklaidoje vėl pasipylę pranešimai apie Seimo narius ir kitus įtakingus tarnautojus, kurie turi kur kas geresnį priėjimą prie šios sistemos nei paprasti piliečiai.
Minėti pavyzdžiai – erdvė, kurią socialdemokratai turi užpildyti, norėdami iš tikrųjų atsinaujinti. Savo programoje jie turėtų skirti kur kas didesnį dėmesį viešosioms paslaugoms: švietimui nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo, įtraukdami ir galimybę mokytis visą gyvenimą, sveikatos apsaugos srityje užtikrindami pakankamą finansavimą, efektyvumą ir prieinamumą, lygiateisiškumą.
„Jei būtų parengta tokia programa, pagrįsta skaičiais ir analize, konkrečia veiksmų seka ir logika, socialdemokratai prisiimtų vaidmenį, kuris priartintų Lietuvą prie Šiaurės šalių modelio“, – įsitikinęs L. Gudžinskas.
Dabar socialdemokratai turi gerą progą siekti ir nacionalinio sutarimo dėl tokių reformų įgyvendinimo: suartėjimas su Šiaurės šalimis yra akcentuojamas Lietuvos pažangos strategijoje 2030 m., susidomėjimas Šiaurės šalių modeliu jaučiamas ir tarp dešiniųjų politinių jėgų. Vis dėlto atrodo, kad bent iki 2020 m. parlamento rinkimų socialdemokratai turės rimtesnių darbų – susivienyti ir iš naujo susikurti partijos įvaizdį. Kitaip jiems gresia net neperžengti slenksčio į Seimą. O ir rinkimai jau visai netoli, tad imtis reformų čia ir dabar neapsimoka.
Informacija paviešinta alfa.lt portale
