„Kvitų loterija plečiasi!“ – skelbia Valstybinė mokesčių inspekcija. Nuo šiol joje dalyvauti galėsite ir apsipirkę parduotuvėse. Tačiau paraštėse žvaigždute pažymėta, kad ne visose. Nors į žaidimą, be turgaviečių ir prekyviečių, yra įtraukti prekybos centrai, šešiems didiesiems prekybos tinklams tai negalioja. Už „Maximos“, IKI, „Norfos“, „Rimi“, „Lidl“, „Senukų“ parduotuvėse įsigytus pirkinius gauti kvitai loterijoje nedalyvaus.
„Nieko tokio, – sako valstybinės loterijos organizatoriai ir praneša dar daugiau gerų naujienų: – Prizinis fondas auga! Apsipirkdami galėsite laimėti dažniau!“ Į pasiūlymų chorą įsitraukia ir Seimo nariai. Bet jei į pirkinių krepšelį pateks alkoholio ar cigarečių, pavyzdžiui, butelis vyno, loterijoje dalyvauti jau nebegalėsite. Esą ji neturėtų skatinti pirkti alkoholio ar tabako gaminių.
Regis, valdžios atstovai visai susipainiojo ar pamiršo, ko siekta organizuojant kvitų loteriją. Ką gi, metas prisiminti. Kvitų loterija – tai kovos su „šešėliu“ priemonė, skatinanti gyventojus prašyti kvitų apsiperkant tose vietose, kuriose, kaip manoma, labiausiai paplitęs pajamų neapskaitymo reiškinys. Būtent dėl to, kai buvo nuspręsta organizuoti kvitų loteriją, taikytasi į turgaus prekiautojus, grožio paslaugų teikėjus ir automobilių remonto sektorių.
Tai logiškas valdžios pasirinkimas – šaudyti ne aklai, o taikyti į taikinį. Kitaip tariant, neieškoti „šešėlio“ ten, kur jo nėra. Tačiau pasiūlymas iš loterijos „išmesti“ tuos kvitus, kurie išduodami įsigyjant alkoholio ir tabako gaminių, kelia klausimą, ar tikrai ten nėra „šešėlio“? Kaip žinoma, dėl didelės mokesčių naštos (mokesčiai sudaro apie 80 proc. cigarečių pakelio, apie 60 proc. stipriojo alkoholinio gėrimo kainos) šie produktai yra brangūs, tad dažnai perkami pigiau iš nelegalių šaltinių.
Kitaip sakant, kuo toliau, tuo labiau kvitų loterija „rieda nuo bėgių“. Iš pradžių taikytasi į sektorius, kuriuose labiausiai paplitęs „šešėlis“, dabar sukama plėtimosi į prekybos centrus link, tačiau iš loterijos išmetami kvitai už tam tikras prekes, nors jos – vienos labiausiai paplitusių šešėlinėje rinkoje. Motyvas – rūpinimasis gyventojų sveikata. Čia logika dar labiau pasimeta. Ar tai reiškia, kad manoma, jog sprendimą vykti į parduotuvę ar ne, kurią prekę įsidėti į krepšelį, o kurios nevartoti, lemia kvitų loterija? Jei kvitų loterija – vaistas ne tik nuo „šešėlio“, bet ir nuo ydingo gyvenimo būdo, kodėl perkantiesiems šviežius vaisius ar daržoves neduodama iškart trijų kvitų? Juk taip būtų skatinama pasirūpinti savo sveikata. O gal reikėtų neleisti dalyvauti loterijoje kvitams, kuriuos žmogus gavo pirkdamas saldžių bandelių ar šokolado? Mat valdžia deklaruoja ir siekį mažinti cukraus vartojimą.
Jei kvitų loterija išties tokia galinga jėga, veikianti vartotojų įpročius, sprendimai ją vykdyti vienose, o ne kitose prekybos vietose labai iškraipo rinką, todėl turėtų būti draudžiami. Juk jeigu ji gali paskatinti abstinentą nusipirkti butelį alaus, vadinasi, gali nulemti ir tai, kuriame prekybos tinkle – loterijoje nedalyvaujančiuose „Senukuose“ ar dalyvaujančiame „Depo“ – pirksite gėlių vazoną.
Jei kvitų loterija norima išugdyti žmonių įprotį visur ir visada reikalauti pirkimo kvitų, ar protinga kurti tokias painias taisykles, kuriose apibrėžiama, kas, kur, kada ir ką pirkdamas gali dalyvauti loterijoje? Turbūt pasiryžusiajam bandyti joje laimę greitai į prekybos centrą teks kulniuoti pasiėmus po lapą popieriaus kiekvienoje rankoje. Vienoje – pirkinių sąrašą, kitoje – loterijos taisykles.
Galiausiai, ar verta didinti šiai priemonei skiriamas lėšas, kai nebeaišku, ar ta priemonė skirta kovoti su šešėliu, ar būdas priminti gyventojams prašyti iš pardavėjų kvitų, ar mėginimas skatinti žmones atsikratyti žalingų įpročių, ar elementarus valdiškas žaidimas visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais? Kai atsakymų į šiuos klausimus nėra, peršasi vienintelė mintis – metas baigti žaidimus.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė