Laiko dulkes nubraukus…(13) Kelionės po „plačiąją tėvynę“

Konstruktoriaus darbas buvo fiziškai gal ir nesunkus, bet labai sekinantis, tad turiningas ir aktyvus poilsis padėdavo atkurti kūrybines jėgas. Mūsų laimei SKB buvo stipri bei turtinga profesinių sąjungų organizacija. Jai padedant pavyko surengti daug įsimintinų ekskursijų po Lietuvą, pabuvota ir kitose buvusios TSRS respublikose.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Pamenu, visiems į atmintį giliai įsirėžė išvyka po panemunės pilis (vadovė p. A. Vilutienė). Važiavom panemune ir grožėjomis pilių architektūra, kartu klausydami vadovės pasakojamų padavimų bei kitokių lig tol negirdėtų istorijų. Keliavome to meto autobusu visiškai nepasižyminčiu komfortabilumu, su vaikais bei draugais, tačiau buvo linksma. Buvome jauni…

Aplankę ir apžiūrėję kiek apleistas, bet išlikusias iki mūsų dienų pilis, užsukome į Jurbarką. Ten aplankėme tarybinio rašytojo Petro Cvirkos gimtinę Klangiuose, netoli Veliuonos, taip pat pabuvojome talentingo skulptoriaus Vlado Grybo muziejuje, nors buvo tarybiniai laikai, bet pamatėme Vyčio skulptūros kopiją. Įdomus muziejus, tikrai verta aplankyti.

Projekto vyr.konstruktorė Skaidrė Urbanavičienė
Skaidrė Urbanavičienė © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Kiek vėliau užsukome į Šakius ir apžiūrėjome tautodailininko Prano Sederevičiaus sodyboje sukurtų arklių bei Dariaus ir Girėno skulptūrų ansamblį. Kiek vėliau su mūsų senelių ir prosenelių buitimi susipažinome Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

Kadangi tuo metu gyvenome užsidariusioje nuo viso likusio pasaulio valstybėje, vadinamoje Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, tad į Floridą ar Maldyvus neleido, bet galimybę palyginus nebrangiai pakeliauti po tarybines respublikas, turėjome. Taigi, mes ir stengėmės daryti tai, atsižvelgiant į finansines kiekvieno galimybes.

Tais laikais teko aplankyti saulėtąjį Krymą. Buvome apsistoję, viename Juodosios jūros pakrante nusidriekusio Feodosijos miesto viešbutyje. Aplankėme Ivano Aivazovskio (Ovaneso Gaivaziano), pasaulinio garso armėnų kilmės, rusų dailininko – marinisto, gyvenusio bei kūrusio devynioliktajame amžiuje, muziejų.

Mus apgyvendino viloje priklausiusioje TSRS vidaus reikalų ministerijai. Tenykštė aplinka kažkuo priminė mūsiškę Nidą. Buvo labai šilta, tad maudėmės jūroje dažnai ir labai nesinorėjo palikti šio rojaus žemėje kampelio.

Tiksliai nepamenu kuriais metais, profsąjungai parėmus, teko pakeliauti po Vidurinę Aziją, o tiksliau – į Uzbekiją. Labai patiko savita uzbekų kultūra, taip pat  sostinė Taškentas pasižymintis pastatų architektūra išpuošta rytietiškais ornamentais. Visur matėsi daug fontanų, kurių Lietuvos miestuose tuomet buvo reta. Keltu kabančiu ant lyno buvome pasikėlę į kalnus, beje, pamatyti vaizdai pasirodė tikrai stulbinantys, nes buvome pripratę matyti tik Suvalkijos lygumas.

Akistata su praeitimi…

Be abejo žinojome, jog daug lietuvių, Stalino valdymo laikais, buvo ištremti į Sibirą, girdėjome daug tremtinių pasakojimų apie sunkumus patirtus gyvenant ir dirbant tuose atšiauriuose kraštuose. Tad norėdami pamatyti tas vietas savo akimis, vienos kelionės maršrutą iš anksto suplanavome būtent Baikalo ežero pakrantėmis. 1986 birželio mėnesį, kai ten prasideda vasara, o bekraštė taiga bei vaizdingų Sajanų kalnų papėdės pražysta nenusakomo grožio gėlių kilimais, SKB profsąjungos komitetas suorganizavo darbuotojų kelionę į vieną iš didžiausių Sibiro miestų – Irkutską.

Ištvermingiausi keliautojai pabandė kopti į artimiausią Sajanų kalnų viršukalnę, bet nesėkmingai.
Ištvermingiausi keliautojai pabandė kopti į artimiausią Sajanų kalnų viršukalnę, bet nesėkmingai.

Viliojo Sibiro platybės, taip pat gražuolis Baikalas, plytintis 35,5 tūkst. kv. kilometrų plote. Tai giliausias bei didžiausias gėlo vandens telkinys pasaulyje, kurio gylis siekia net 1642 metrus ir, pasak geologų, dėl žemės plutos tektoninių plokščių sąveikos nuolat didėja, o vanduo toks skaidrus, kad dugną galima matyti net 40 metrų gylyje. Ežeras talpina apie 23 tūkst. kubinių kilometrų vandens ir tai sudaro maždaug penktadalį viso žemės rutulio gėlo vandens išteklių. Jis nusidriekęs iš pietų į šiaurę net 636 kilometrus, o plačiausioje ežero vietoje krantai nutolę vienas nuo kito apie 79 kilometrus. Nežinia kaip ten aplinka atrodo šiandien, bet tais laikais vietos gyventojai šio ežero vandenį naudojo ir maisto gamyboje, ir gėrimui. Baikalas unikalus dar ir tuo, jog jame gyvena apie 2630 gyvūnų ir augalų rūšių, o daugiau nei pusė jų yra vietinės ir dėl ežero „uždarumo“ neaptinkamos daugiau niekur kitur pasaulyje. Vandens temperatūra ežere tesiekia 4-5 laipsnius, tad tik esant karštai vasarai, rugpjūtyje, ji gali pakilti iki 15 ar kiek daugiau laipsnių. Į Baikalą įteka net 336 upės, kurių didžiausia – Selenga, sunešdamos labai švarų kalnuotos Sibiro taigos vandenį, o iš ežero išteka tik vienintelė Angara, plukdanti savo vandenis į didingą ir vandeningiausią Rusijoje – Jenisiejaus upę.

Vieniems iš mūsų tai buvo pirma kelionė, kitiems – sugrįžimas į skaudžią praeitį. Atvykus į vietą, grupelė  mūsiškių atsiskyrė ir patraukė link Žygalovsko, aplankyti jaunystėje gyventų vietų. Ir koks buvo nustebimas, kuomet mūsų keliauninkai, atsidūrę prie savo buvusio namelio, pamatė jaunystės laikų kaimyną, rusą, rymantį prie lango lygiai taip, kaip matydavo jį rymantį prieš tris dešimtmečius. Netikėtai grįžus vaikystės ir jaunystės vizijoms skausmo ir džiaugsmo ašaros jiems suspaudė krūtinę…

Kiek vėliau, keltu persikėlėm į Baikalo ežero vandenų apsuptyje stūksančią, didžiausią iš kelių dešimčių ežere esančių, Olchono salą. Ši, net 71 km ilgio sala, taip pat buvo vieta kur atvežė tremtinius, tačiau tremtinių, ar jų palikuonių joje jau neberadom.

Keliaudami lietuvių tremties vietomis, dalyvavome dvi dienas trukusiame žygyje, nakvojome palapinėse Sajanų kalnų papėdėje atakuojami kraugerių uodų ir mašalų debesies. Taip pat aplankėme tremtinių kapines, deja, jau apleistas.

Vienais metais pabuvota ir pas kaimynus, Vakarų ukrainiečius. Ten žavėjomės nuostabia Priekarpatės gamta, taip pat Karpatų kalnų grožiu, o Lvovo mieste jo architektūrinių ansamblių didybe. Tai europinis, labai panašus į mūsiškį Vilnių miestas, turintis turtingą istorinę praeitį ir apie tai bylojančias gražias senąsias kapinės.

Ararato kalnai nuo seno atrodo mistiškai
Ararato kalnai nuo seno atrodo mistiškai

Pabuvota ir Armėnijoje. Deja, taip susiklostė, jog tik kelioms savaitėms praėjus po galingo, net 7,2 balo pagal Richterio skalę, siekusio ir daug aukų nusinešusio žemės drebėjimo. Sugriautas Spitako miestas 1988 gruodžio mėnesį, atrodė tarsi po bombardavimo.

Mus, šioje Užkaukazės respublikoje, sužavėjo savita armėnų miestų architektūra, tautos kultūrinės tradicijos bei ištikimybė katalikybei. Kelionės po Armėniją pabaigoje stabtelėjome prie didžiausio Armėnijos ežero – Sevano. Taip pat matėme 5137 metrų aukščio Didįjį Ararato kalną, o tiksliau du – vakarinį, Didįjį ir rytinį, Mažąjį Ararato kalną, esantį Turkijos teritorijoje, maždaug už 32 kilometrų nuo sienos tarp Armėnijos ir Turkijos.

Vakarinis – Didysis Araratas, beje, yra didžiausias kalnas Turkijoje. Anot padavimo, ant kalno viršūnės buvo nutūpęs iš Nojaus laivo paleistas balandis ieškojęs sausumos. Šio kalno pavadinimas istorikų kildinamas iš maždaug 1000 iki 585 metų, prieš Kristų, klestėjusios Urartijos karalystės pavadinimo.

 Skaidrė Urbanavičienė – SKB projekto vyr. konstruktorė

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Vytauto Karsoko nuotraukos ir nuotraukos iš keliautojų albumų bei iš  SKB metraščio.

Parengė Vytautas Karsokas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE