Erika SIMNIŠKYTĖ
Marijampolėje gyvenanti rašytoja Luana Masienė – itin kūrybinga, įdomi ir išskirtinė asmenybė, savo kūrybiškomis idėjomis praskaidrinanti ramų Suvalkijos sostinės gyvenimą. Ji organizuoja renginius, kuria poeziją, rašo knygas, fotografuoja, moko vaikus matematikos, siuva, mezga, neria. Ši talentinga moteris – puikus pavyzdys, kad kai mėgsti tai, ką darai, visada lydi sėkmė.
Rašote knygas, kuriate eiles, organizuojate renginius, fotografuojate. Kokių dar talentų turite?
Didžiausias mano talentas – išlikti savimi klonuotame pasaulyje, o išlikus – visai jaukiai, net komfortabiliai, jame jaustis. Neturėti jokių pretenzijų aplinkai ir nekelti jokių reikalavimų kitiems. Norėti tik vieno – kad niekas netrukdytų mano egzistavimui.
Knygos man nuo vaikystės yra šventas dalykas, todėl jas rašydama pati tampu vos ne šventąja (šypsosi). Renginių organizavimas nėra talentas, tai veikiau tam tikrų charakterio savybių, temperamento ypatumų pasekmė: norisi gyventi įdomiai, o kadangi man įdomu tik tai, ką pati sugalvoju ar sukuriu, tai ir priverčiu save ką nors daryti . Žinoma, jei tai dar ir kitiems tampa įdomu, labai nudžiungu.
Fotografuoja dabar visi, taigi jokių išskirtinių gebėjimų nereikia. Tačiau, jei klausdama jūs turėjote mintyse mano surengtą metaforos fotografijos parodą „Perskeltas pasaulis“, tuomet kalba krypsta jau apie konceptualųjį meną, kur fotografija tebuvo fonas idėjai. Perplėštos nuotraukos leido „sukurti“ plyšį, kuriame iš raidžių sudėliota frazė, stebėtoją turėjo įtraukti už anapus realybės tvyrančios nebūties, kuomet ir Kinijos, ir Jamaikos vaizdai tapo bejėgiais prieš kiekvieno individualią patirtį.
Kokių dar turiu talentų? Dauguma mano nešiojamų drabužių yra pačios kurti, siūti, megzti, nerti. Kadaise turėjau mados teatrą ERRA, su kurio mergaitėmis ir merginomis dalyvaudavome mados renginiuose, konkursuose , šokių festivaliuose. Dabar sceną ir podiumą pakeitė pasaulio miestų gatvės ir aikštės –taip net geriau, nes žiūrovų ganėtinai daugiau (vėl šypsosi).
Kurį iš savo talentų atradote anksčiausiai?
Siūti ir megzti išmokė mama dar pradinėse klasėse. Pirmąjį eilėraštį sukūriau 13 metų po įspūdingos kelionės į Maskvą – tai buvo poema apie sostinę. Visa kita – nuoseklaus mokymosi, darbo, mąstymo rezultatas.
Dirbate matematikos korepetitore. Ką apie Jūsų kūrybinę veiklą mano mokiniai? Ar sulaukiate pastabų, komentarų?
Su mokiniais apie kūrybą per pamokas retai kada kalbam, nes mano darbas tuo metu mokyti juos matematikos. Žinoma, kai kurie iš jų pasidomi ir knygomis, ir kita mano veikla. Pastabų žmonės beveik nesako, turbūt, aš jiems grėsmingai atrodau. Palankių , mielų, šiltų komentarų sulaukiu, o neigiami dažniausiai kažkur išsisklaido manęs taip ir nepasiekę…
Kaip save įvardintumėte: matematikė, rašytoja ar tiesiog kūrybinga asmenybė?
Ir matematikė, ir rašytoja. Ir abi jos yra ganėtinai kūrybingos. Kitaip manosios pamokos būtų nuobodžios, o knygos neįdomios ir prėskos.
Matematika ir literatūra, poezija – priešingi poliai. Ko Jumyse daugiau: racionaliojo ar kūrybinio prado?
Manau, kad abiejų pradų tolygiai. Racionalumas padeda kūryboje struktūruoti žinias bei patirtį, kurti originalius pasaulėžiūros horizontus ar net konstruoti naujas realybės matricas. Kūrybingumas neleidžia protui tapti diktatoriumi, o vaizduotė – paklusti vien logikos dėsniams. Būdami priešinguose poliuose jie sukuria daug alternatyvų ir ateities perspektyvų. Štai taip ir svyruoju (pirmyn – atgal, pirmyn – atgal) ganėtinai plačioje amplitudėje.
2012 m. išleidote knygą „100 štrichų Marijampolės portretui“. Jūsų nuomone, nuo knygos išleidimo miesto portretas labai pasikeitė?
Kuomet ruošiau knygelę, buvau save „sudominusi“ miestu – išeidavau į gatvę tarsi tyrėjas: pastatęs ausis, įtempęs akis ir uoliai uostinėjantis aplinką. Kuomet „portretą“ nutapiau, tas menininko susidomėjimas išblėso, tad atsakyti apie pasikeitimus negaliu. Žinoma, išoriniai faktai pastebimi – ir grindinys naujas, ir lempučių daugiau, bet vis tik tai nepalyginama su manaisiais vidiniais pokyčiais ir transformacijomis. Pastarosios, turbūt, savo gausa ir intensyvumu užgožia aplinkos ar net sociumo virsmus. Juolab, daug laiko pastaruoju metu praleidžiu kelionėse.
Ar esate marijampolietė? Ar tik atvykusi gyventi į šį ramų miestą?
Gimiau Anykščuose, ten baigiau J. Biliūno vidurinę mokyklą, paskui Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą ir asmeninio gyvenimo vėjo buvau atblokšta į Marijampolę
Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte Marijampolę?
Miestas, kuriame pastaruosius du dešimtmečius stovi mano lova.
Esate knygos „Spalvota laimės formulė“ autorė. Kokią žinutę šiuo kūriniu norėjote perduoti skaitytojams?
Ši knyga pasirodė beveik prieš du metus ir su ja jau apkeliavau didžiąją dalį Lietuvos miestų ir miestelių, rengdama susitikimus su potencialiais skaitytojais. Kadangi „Spalvota laimės formulė“ yra knyga apie labai rimtus dalykus, bet parašyta žaisminga forma, ją pristatinėjau ir kamerinėse bibliotekų erdvėse brandesnei (amžiumi) auditorijai, ir mokyklų aktų salėse vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai knyga apie kūno ir dvasios sintezę, apie materialaus ir dvasinio pasaulių skirtybę bei pusiausvyrą tarp jų…
Naujausia Jūsų knyga – „ nr.122“. Apie ką ji?
Knyga „nr.122“ pasirodė gruodžio pradžioje ir ją pristačiau Marijampolėje parduotuvėje „Douglas“. Pastaroji knyga, kiek žinau, yra pasiūlyta Jurgos Ivanauskaitės premijai gauti už „laisvą, drąsią ir atvirą kūrybinę saviraišką“.
Ši knyga apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.
Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime.
Knygoje pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems/mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…
Labai įdomus Jūsų inicijuotas projektas – naktiniai poezijos skaitymai Poezijos parke. Ar ateityje planuojate jį atgaivinti?
Kažkaip „nelimpa“ man tas žodis projektas… Projektas – tai aliuzija į tolimesnį darbą, kažkas panašesnio į planą, tarsi būsimo darbo eskizas. Ir visa ši pasaulį užvaldžiusi projektų manija, primena škicuotą realybę, kuomet viskas taip ir lieka pirminėje fazėje. Naktiniai poezijos skaitymai – tai gyvenimo fragmentas, vidurvasario pilnaties nušviesta ir poezija sakralizuota akimirka, įsirėžusi į kiekvieno atėjusiojo atmintį. Ir tie atminties „įrėžimai“ retsykiais primena žodžio galią. O dėl atgaivinimo – tai kad jie pernai dar vyko ir tai buvo dešimtas Pilnaties patekėjimas Poezijos parke.
Jūsų galvoje kirba įdomiausios ir netikėčiausios idėjos. Kuo dar ketinate nustebinti?
Darydama ką nors niekada nekeliu sau užduoties nustebinti pasaulį. Nebent save. Ir ne kažkokiu ypatingu didingumu, o išieškojimo tikslumu – kuomet net ir mažas darbelis tobulai „įkrenta“ į gyvenimo dėlionę, atskleisdamas dar platesnį pasaulio vaizdą. Štai tuomet ir nustembi – ir nuo savęs, kaip Žmogaus, ir nuo absoliučios Visatos darnos.
