Ilgą laiką Marijampolės mieste nebuvo jokios amatų mokyklos – būsimi amatininkai mokėsi savarankiškai, talkindami pripažintiems meistrams. 1926 m. pavasarį miesto valdžia senuosiuose mokytojų seminarijos rūmuose įkūrė amatų mokyklą, kuriai vadovauti patikėjo kunigui Pijui Dambrauskui, ėjusiam ir mokytojų seminarijos direktoriaus pareigas. Nuo 1929 m. amatų mokyklos direktoriumi (kartais šios pareigos buvo vadinamos ir vedėjo titulu) dirbo buvęs Marijampolės miesto burmistras Juozas Barkauskas.
„Meniško medžio“ apdirbėjus ruošusi mokykla nuolat plėtėsi, bet neturėjo nuolatinės bazės – atskirų specialybių amatininkai buvo ruošiami penkiose – septyniose miesto vietose. Ilgiausiai dalis administracijos ir moksleivių glaudėsi 1925 m. uždarytoje realinėje gimnazijoje, kurioje veikė stalių ruošimo klasės.
Nuotraukoje matomas mūrinis pastatas, priklausęs žydų verslininkui Dovydui Essui, iškilo 1935 metais, nors netoli prie Seminarijos gatvės buvęs kitas sklypas ne kartą buvo skirtas mokyklai ir anksčiau. Šiame raudonplyčiame pastate buvo mokomasi praktiškai, o teorinių kursų (nuo maždaug 1933 m.) klausoma kitoje gatvės pusėje stovėjusioje buvusioje carinės Rusijos karininkų ramovėje.
Mokslas trukdavo ketverius metus (žemesniosiose amatų mokyklose mokomasi buvo šiek tiek trumpiau, o kursuose – iki dvejų metų). Mokyklą labiausiai garsino medžio meistrai: ir mokytojai, ir mokiniai. Iš penkių 1936 m. dirbusių mokytojų net du mokslus buvo baigę užsienyje, Čekoslovakijoje (beje, specialiai pasiųsti miesto ir mokyklos valdžių, kiti anksčiau stažavosi Lenkijoje ar buvo panašių dalykų mokęsi carinėje Rusijoje. Tik furnitūros gamybai ir šaltkalvystei vadovavo savamokslis Petras Babeckas, praktinių žinių įgijęs dirbdamas su tėvu.
Amatų mokyklos mokytojas Vytautas Karalius 1937 m. pagamino šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventoriaus vartus, dalį paminklinės kompozicijos (drauge su drožėju Kvedaru, dirbusiu šioje mokykloje – vardas nežinomas – aut. past.) Soldino miške, Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Kauno karininkų ramovės Prezidento kambario medžio apdailą pagal brėžinius 1937 m. atliko mokytojas Viktoras Ūsas su Marijampolės amatų mokyklos auklėtiniais. Šis kambarys – vienas ryškiausių ir reikšmingiausių Lietuvos XX a. profesionaliosios architektūros tautinio stiliaus pavyzdžių.
Dažnai rengiamose darbų parodose būdavo eksponuojami mokinių sukurti baldai, kurie kainuodavo keliolika tūkstančių litų. Mokiniai ir mokytojai pagamino baldus Cukraus fabrikui, „Sodžiaus“ muziejui, psichiatrinei ligoninei Kalvarijoje, aprėmino Marijampolės karininkų ramovės paveikslus. Mokykloje mokėsi ir šaržų karaliumi vadintas Juozas Penčyla. Garsiausiu mokyklos auklėtiniu laikytinas skulptorius Vytautas Kašuba (mokslus baigė 1934 m.), kurio vyresnysis brolis Vincas, akmens ir medžio meistras, čia dirbo mokytoju. Iš pradžių Vytautas gamino baldus, vėliau jų puošybos detales ir sumažintus eskizus. Skulptūros pagrindų jau mokėsi Kauno meno mokykloje.
Mokykla 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu (kitais duomenimis – aukso) už vitrininius baldus. 1939 m. mokinių darbų parodoje, surengtoje Marijampolėje, apsilankė švietimo ministras Leonas Bistras; jį lydėjo mokyklos direktorius J. Barkauskas. Nors sovietai mėgino mokyklą uždaryti (buvo išleidę įsakymą),tačiau ji veikė ir vokiečių okupacijos metais.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose
- Marijampolės amatų mokykla, pastatyta 1935 m.
- Marijampolės amatų mokyklos auklėtinio, būsimojo skulptoriaus Vytauto Kašubos gamintas stalelis.
