Marijampolės miesto pavadinimų kaita

Šiandien minime Marijampolės vardo sugrąžinimo  30 – metį.

Kapsuko miesto ir rajono pavadinimas 1989 m. kovo 21 dieną buvo pakeistas ir grąžintas senasis – Marijampolės – vardas. Istoriniam vardui sugrįžti daug reikšmės turėjo 1989 m. kovo 12 d. pirmą kartą dar sovietinėje Lietuvoje organizuotas referendumas – jame miestiečiai balsavo už tai, kad buvusį Kapsuką reiktų vadinti Marijampole.

Tačiau miestas ar jo pirmtakas turėjo ne tik šiuos du vardus. Pakeliaukime po jo vardo kaitos istoriją. Neretai sklinda klaidingi pasakojimai apie kažkada čia stovėjusį Pašešupio kaimą. Deja, šiame pašešupyje niekada nebuvo nei Pašešupio, nei Pašešupių kaimų.

Ilgą laiką Marijampolės miesto pirmtako įkūrimo data nepagrįstai buvo laikomi 1667 metai. Tokią datą į vartoseną tarpukariu įvedė kunigas, istorikas Jonas Totoraitis, teigdamas, kad čia, dešiniajame Šešupės krante stovėjo Pašešupio(ų) kaimas. Deja, gerbiamas profesorius klydo. Tuo įsitikinau dar 1982 m., kai dirbdamas Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriumi, tyrinėjau Sūduvos krašto dvarų istoriją. Tuomet paaiškėjo, kad Kataučiznos laikiniui (2 km į rytus nuo Kudirkos Naumiesčio) ir priklausė J. Totoraičio minimas Pašešupio kaimas. Jame mokesčius rinko ne tik dvarui pavadinimą davęs Stanislovas Kotovskis, bet ir Adomas Narbutas, ir J. Vyšniauskas (beje, kituose „Sūduvos Suvalkijos istrorijos“ puslapiuose tuos pačius Vyšniauskus, mini ir J. Totoraitis, bet, matyt, pamiršo … ką buvo parašęs).

2005 m. istorikus sudomino dar vienas dokumentas. Paaiškėjo, kad 1626 metų dokumente  „Kvarta simpla“ mokestį (skirtas kariuomenei išlaikyti) mokėjo Jonas Višnevskis nuo Paširvinčio tenutos Pašešupio kaimo. Deja, nesunku pastebėti, kad ir šiame dokumente kalbama apie tuos pačius Višnevskius (Vyšniauskus), kurie aprašomi istorijoje, susijusioje su 1667 m. Taigi, ir šis dokumentas kalba apie mokesčius, rinktus už pusšimčio kilometrų nuo dabartinės Marijampolės.

Pašešupio koplyčios, minimos nuo 1717 m., seniau aktyviai populiarinta istorija irgi yra sunkiai įtikinanti. Net jei tokia Pašešupio koplyčia ir egzistavo, tai neįrodo, kad šalia buvo ir Pašešupio kaimas. Nebuvo jokios prasmės Stara Būdos kaime, 1712 m. neturėjusiame gyventojų, ar ne ką daugiau gyventojų turinčiuose kaimyniniuose kaimuose statyti koplyčią, kuri pirmąkart paminima 1717 metais.

Panašu, kad teisiausias buvo istorikas, kunigas Jonas Reitelaitis, aiškiai pasakęs, kad Marijampolei pradžią davė Stara Būdos kaimas, buvęs dabartinio miesto centre. Po Prienų seniūno Aleksandro  Butlerio mirties karaliaus iždininko padėjėjo Pavelo Dlugovenskio 1710 metais sudarytame inventoriuje, kurį istorikas R. Urbonavičius aptiko Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve, paminima ir Stara Būda. 1710 m. kovo 15 d. joje būta 21 dūmos, t.y. sodybų. Jos sutilpo dviejų margų žemėje. Nuo gegužės mėnesio bažnytinės knygos jau nepildytos – prasidėjo maras.

Taigi, pirmuoju miesto vietovardžiu turėtume laikyti Starą Būdą. 1712 m. žolėmis ir krūmais apaugusiame Stara Būdos kaime surašinėtojas nerado nė vienos sodybos – gyventojai po maro buvo išmirę arba išsikraustę. 1738 m. Stara Būda kaimas jau turėjo gyventojų, bet jie buvo ekonomiškai silpni ir todėl nereikėjo mokėti mokesčių.

Prienų seniūnas Markas Antonijus Butleris, Lenkijoje 1718 m. įkūrė Franopolę, pavadintą žmonos Pranciškos vardu. Tiesa, per daug metų pavadinimas transformavosi į  Frampolį. Jis kiek vėliau  gyventi patogiausioje Stara Būdos kaimo dalyje, Šešupės ir Jevonio upių santakoje, įkūrė seniūno miestą, t.y. Staropolę (nuo lenkiško žodžio „starosta“ – seniūnas). Taigi, Staropolės miestelio pavadinimo nereikia kildinti iš Staros Būdos kaimo vardo; grafas siekė urbanizuoti šią jo tėvo valdymo metais merdėjusią vietovę ir tai pabrėžė kuriamo miesto vardu. Beje, Staropolės pavadinimą vartojo ir istorikas J. Totoraitis ir monografijos apie Marijampolę autorius Algimantas Miškinis.

Kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kada atsirado antrasis miesto pavadinimas – Staropolė. Prienų parapijos sąrašuose jis pirmąkart minimas 1744 m. Kitos datos yra pateikiamos jau naujesniuose dokumentuose, todėl jais labai pasitikėti negalima. Pavyzdžiui, marijonai vienuoliai apie 1825 metus manė, kad Staropolė egzistavo  jau XVIII a. 3 dešimtmetyje.

Pranciška Butlerienė 1750 m. naujam miestui Marijanpolei kurti pasikvietė vienuolius marijonus; atrodo, kad pirmąkart toks vietovardis buvo paminėtas 1751 metais. Jie iki 1758 metų pastatė vienuolyną, bažnyčią ir dar kelis medinius trobesius. Kadangi marijonų miestelis vystėsi sparčiau ir gavo Butlerių paramą, tai jis tapo reikšmingesnis už Staropolę. Ir taip Staropolės pavadinimas palaipsniui „ištirpsta“. XVIII a. 4 ketvirtyje  jau šalia „Marijanpolės“ atsiranda ir pavadinimas pakitusia šaknimi – Marijampolė (vis tik tokia vietovardžio rašymo forma  nusistovi jau po 1815 metų, t.y. patekus į Rusijos sudėtį).

XIX a. 9 dešimtmetyje mokytojas, rašytojas, švietėjas Petras Arminas-Trupinėlis, žavėjęsis ir tuo metu populiariomis romantinėmis idėjomis, miestui siūlė Marijospilės vardą, kurį propagavo „Aušros“ laikraštyje. 1906 – 1914 metais lietuvių periodinėje spaudoje miestui įvardinti buvo naudojami „Senapilės“ ar „Senapilio“ pavadinimai. Rimtai ar nelabai rimtai buvo teikiamas ir Anapilės (Anapolės) vardas. Spaudoje miestas dažniausiai buvo įvardijamas Starapolės terminu.

Atsigavus vienuoliams marijonams, tarpukariu niekam nekilo abejonių, kaip reikia vadinti Marijampolės miestą. 1955 metais balandžio 9 dieną miestas neteko savo istorinio vardo ir buvo pavadintas čia epizodiškai gyvenusio komunistų  partijos veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu, t.y. Kapsuku. Įdomu, kad tremtiniai, po daugelio metų grįžtantys į Marijampolę, jos įprastą pavadinimą dar iki 1960 metų regėjo rytinėje, t.y. atgręžtoje į peroną, geležinkelio stoties sienoje (tik tuomet žodis Marijampolė buvo pašalintas nuo pastato fasado). Šis primestas vardas išsilaikė beveik 34 metus, o tuomet miestui buvo grąžintas ilgiausią vartojimo istoriją turintis pavadinimas.

Benjaminas Mašalaitis

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas