Nedidelis miestelis zanavykuose. Vos dvidešimt kilometrų nuo Nemuno stūksanti vietovė. Sauganti ir puoselėjanti senąsias protėvių tradicijas.
Vietiniai didžiuojasi miestelyje esančiu muziejumi, gražiuoju Siesarčio parku ir baltuojančia vieno bokšto Šv. Juozapo bažnyčia.
Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje vieta garsėjo katalikų gausa. Čia veikė iš kaimo jaunimo sudaryta religinė organizacija – pavasarininkai. Per mokslo atostogas prie jų jungdavosi studentai iš Kauno. Tai buvo pats veikliausias žmonių susibūrimas mažame bažnytkaimyje.
Pasak senų, praėjusių amžių šaltinių, „Lukšiai įsikūrę ant Siesarties upės kranto. Greta miestelio esančiame kapinyne galima rasti daug istorinių paminklų. Jų įrašai liudija paprastą lietuvišką kalbą.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą miestelis buvo gerokai apskuręs. Vienintelė „Žiburio“ draugijos veikla čia palaikė gyvybę. Organizacijos namai puošė visą bažnytkaimį. Per pirmą karą Lukšiai stebuklingai išvengė ugnies pašvaisčių.
Dabar (tarpukaryje) Lukšiai atrodo visai kitaip. Masiškai tiesiami šaligatviai, naujai pertvarkomos gatvės ir sodinami medeliai. Šaligatviai klojami cementinėmis plytelėmis. O mediniai lupami ir metami lauk.
Visai neseniai vietinė savivaldybė pasistatė savo namus. Čia įsikūrė pašto įstaiga. Ūkininkai ir vietiniai gyventojai skaito daug laikraščių. Visa prekyba yra praktiškai lietuvių rankose. Žydų krautuvės likusios iš įpratimo.“
1935 m., Lukšiai.
