Jau šį trečiadienį, liepos 29 dieną, Kazlų Rūdos “Šilo” futbolininkai atnaujins kovas LFF I lygos ringe, kuriame teks susigrumti su į sezono lyderius nusitaikusia Vilniaus “Žalgirio B” vienuolike.
Iki rungtynių lieka šiek tiek laiko, todėl siūlome susipažinti su vienu iš atkurtos dar 2012 m Kazlų Rūdos komandos galima jau sakyti senbuviu, “Šilo” vartininku, Mindaugu Ragausku. Jis komandoje nuo pat tų akimirkų, kuomet atgaivinta Kazlų Rūdos “Šilo” vienuolikė dar 2012 m pradėjo kovas LFF II lygoje. Kalbiname Mindaugą:
– Kuriuos vartus saugoti jums geriau ir patraukliau: salės, paplūdimio ar lauko futbolo? Kodėl?
– Salės futbolo būtų geriau dėl to, kad jie mažiausi. Paplūdimio futbolą laikyčiau daugiau kaip laisvalaikio praleidimą, nėra taip, kad žaisčiau jame profesionaliai, nors yra tekę atstovauti rinktinei. Lietuvoje šis futbolas yra dar pakankamai naujas dalykas ir kol kas manau jis daugiau yra mėgėjų lygyje, na, o dideli vartai yra dideli vartai, aišku smagiau, kai laikyti juos sekasi. Atrodytų lengviausia būtų laikyti salės futbolo vartus, tačiau čia stipresni smūgiai būna, kiekvieni vartai turi savo specifiką.
– Kodėl pasirinkote būtent šią poziciją futbole, o ne puolėjas ar kokios kitos grandies žaidėjas? Kada apsisprendėte būti vartininku?
– Kiek prisimenu, tai buvo antroje ar trečioje klasėje. Tuomet buvo mano ir mano pirmo trenerio Sauliaus Buivydo kolegialus sprendimas. Kaip vaikui man tuomet neblogai pasisekė, taip ir prilipo ši pozicija.
– Atkurtoje “Šilo” komandoje esate nuo pat pirmo sezono, kapsi jau ketvirti metai. Komandoje pasikeitė nemažai žaidėjų. Su kuriais iš jų, esamų ar buvusių, sieja geriausi prisiminimai?
– Su Aurimu Tamaliūnu kartu mokinomės, kartu pradėjome lankyti futbolo treniruotes, nes esame tų pačių gimimo metų. Kuomet studijavome Vilniuje, taip pat persikraustėme vienu metu į sostinę, todėl natūralu, kad ir bendravimas geriausiai klostėsi. Aišku ir su Haroldu Serbenta, kuris būdamas jaunesnis atstovaudavo mūsų komandą ir yra daug tekę rungtyniauti kartu.
– Kaip vartininkui aikštėje visada svarbu “skaityti” žaidimą, tenka patirti įvairių situacijų ginant savus vartus. Kokius kamuolius pavojingiau atremti jums asmeniškai: po baudos smūgių ar po varžovų keliamų kampinių? Kodėl?
– Sakyčiau sunkiau po kampinių būtų, galbūt dėl įgūdžių trūkumo. Po kampinių gal kiek daugiau yra neprognozuojamumo, nenuspėjamumo, kažkas gali paliesti kamuolį. Truputį neišeini iš vartų, tuomet sunkiau sukontroliuoti situaciją. Baudinių atveju prieš tave būna pastatyta sienelė, į kurią gali atsimušti kamuolys, tokiu atveju gal kiek ir lengviau.
– Kaip manote, kas jums padarė didžiausią įtaką kaip vartininkui? Iš ko semiatės žinių savo meistriškumui ugdyti?
– Be abejo pačią pradžią davė pirmas treneris Saulius Buivydas, kuris taip pat buvo vartininkas. Kiek jis galėjo, tiek mane ir mokino. Šiaip pats žiūri futbolą per televiziją ir matai, kaip kas vyksta, praeitą sezoną mus mokino dabar “Žalgiryje” rungtyniaujantis Saulius Klevinskas. Kiekvienas vartininkas iš kurio mokiniesi turi kažką savito, vienas stipresnis vienuose žaidimo komponentuose, kitas kituose. Stengiesi perimti tai kas geriausia ir mėgini pritaikyti sau.
– Jeigu būtumėte nacionalinės rinktinės treneris, kokią vartininkų brigadą rinktumėtės?
– Šiai dienai sakyčiau Žydrūnas Karčemarskas, Giedrius Arlauskis, tas pats Saulius Klevinskas. Manau, kad šiai dienai tai pajėgiausia vartininkų trijulė Lietuvoje.
– O pasaulyje, kas jums geriausias?
– Visą gyvenimą man geriausias buvo Gianluigi Buffon, antroje vietoje Edwin Van Der Sar, o trečia vieta laisva.
– Nesenai sukūrėte šeimą. Kuo norėtumėte, kad būtų jūsų atžalos?
– Visada sakoma, jeigu pilve spardosi, tai bus futbolininkas. Kaip bebūtų, kažkiek mėginsiu pakreipti kelią tam tikra linkme. Pats esu kariškis, tai nežinau, jis ar ji, kaip pasirinks, pats tiksliai nenurodysi.
– Kaip manote, ar sukūrus šeimą nepasikeitė gyvenimas futbole? Ar neliko jam mažiau erdvės?
– Kaip gyvenau futbolu anksčiau taip juo ir gyvenu. Iš šeimos futbolas atima nemažai laiko, tačiau ji supranta, kad tai man labai patinka, stengiuosi suderinti abu šiuos dalykus.
– Futbolas – viena iš jūsų gyvenimo dalių, tačiau pagal specialybę kaip minėjote esate karininkas. Kuo ši profesija jums patraukli ir ką ji jums davė kaip žmogui?
– Mano tėvas yra kariškis, ši profesija buvo mano svajonė, kuri išsipildė. Nuo mažens man patikdavo važinėti į miškus, vykti į visokias karines stovyklas. Manau, kad studijuojant šią specialybę per ketverius metus tai subrandino mane, pasikeitė kiek mąstymas, požiūris į gyvenimą, vertybės, išmokau disciplinos.
– Tai galima daryti išvadą, kad domitės ir istorija, politika ir pan…?
– Ne tai, kad domiuosi, bet tiesiog neatšoku nuo to, stengiuosi, kad susigaudyčiau situacijoje ir negyvenu sakykime pažiūrėjęs devyniasdešimt devintų metų žinių ir tik tiek.
– Esate du vartininkai komandoje, konkurencija 50/50. Jeigu nepavyksta išeiti į aikštę pirmu numeriu, ar jums tai psichologinė mikrotrauma? Ar nemažina tai pasitikėjimo savo jėgomis?
– Gal seniau būdavo taip. Visada nori išeiti į aikštelę, būni pasiruošęs. Žiūri dabar į priekį, stengiesi suprasti, kas šiuo momentu bus geriau komandai, gal tas vartininkas dabar pakilime, gal jam geriau išeiti į aikštę. Dabar žiūri ne tik savęs, bet ir komandai, kad būtų daugiau iš to naudos.
– Kaip išgyvenate praleistus įvarčius? Ar sulaukiate aplinkinių ar kolegų kandžių replikų?
– Tokiais atvejais aš pats ant savęs pykstu labiau, nei kažkas kažką pasako, man aiškios būna padarytos klaidos. Turiu pripažinti, kad šį sezoną man sekasi truputį prasčiau nei praeitą. Galbūt tai įtakoja patirta trauma, turėjau operaciją, kuri daryta gruodį, dar yra tos baimės likusios, nes jaučiu dar jos padarinius, bet reikia dirbti ir viskas bus gerai.
– Kazlų Rūdos “Šilas” skaičiuoja jau trečią sezoną pirmoje lygoje. Prieš tai komanda rungtyniavo antroje lygoje. Kaip manote ar pasikeitė miestelėnų dėmesys per pastaruosius ketverius metus?
– Manau, kad pasikeitė, o ypač jaunesnės kartos, kuri domisi futbolu, patys nori sportuoti. Kaip žinome, pastaraisiais metais daugiau ir vaikų ateina į treniruotes. Gyventojų požiūris į komandą manau taip pat pakito, “Šilas” rungtyniauti pradėjo aukštesnėje lygoje nei lig tol žaisdavo. Metai iš metų pastebimas ir augantis žiūrovų skaičius stadione. Į futbolą Kazlų Rūdoje visada buvo geras požiūris, auga ir jaunoji karta, auga ir susidomėjimas šia sporto šaka.
– O kaip asmeninė jūsų savivertė, ar pasikeitė, kuomet laikydavote vartus antroje lygoje ir po to perėjote į pirmą?
– Visada smagiau laikyti vartus aukštesnėje lygoje. Aišku tam tikrose situacijose trūksta man dar meistriškumo, kad pasiekti tą lygį, bet kadangi daugiau savamokslis esu, nebaigiau kažkokių tai specialių futbolo mokyklų, rungtyniaujant aukštesnėje lygoje gal lygis tas nuo pradinio mėgėjų kiek ir pakilo per pastaruosius metus.
– Kurioje lygoje rungtyniaujant “Šile” buvo asmeniškai jums geriausia? Kuriame sezone išliko geriausi prisiminimai, jeigu nežiūrėsime komandos rezultatų?
– Kaip žinia, kuomet “Šilas” rungtyniavo antroje lygoje, man teko mažai rungtyniauti, tai kažko daug pasakyti negaliu. Kas liečia kolektyvą, visada jis buvo geras. Kaip ir kiekvienoje komandoje, visada būna savų niuansų, kad kažkas kažką ne taip padaro. Tarkime šiais metais turime tikrai puikią komandą, visi labai draugiški, vienas kitą palaikome, pagaliau mes tas vienas kumštis, kurio visada norėjo ir treneris. Manau su šia komanda mes galime pasiekti tikrai gerų rezultatų. Su kiekvienais metais mes einame po žingsnį į priekį ir sezono gale pamatysime kur mes nuėjome.
– O kokie veiksniai lemia, kad komanda būtų kaip vienas kumštis?
– Pasikartosiu, tai vienas kito palaikymas, tam tikri bendri susirinkimai – ar po varžybų kartu pasisėdėjimai, per kuriuos pasikalbame, viską aptariame, išsipasakojame. Tarkime pirmo rato uždarymas ar direktoriaus gimtadienis taip pat klijuoja kolektyvą. Bendra veikla, kurią mes darome, netgi pačių treniruočių paįvairinimas, kuriose suformuojamos atskiros komandos, sukuriama konkurencija, ir tai suvienija bendravimui ir sukuria gerą atmosferą.
Parengė Giedrius Gorianovas
