Kaip būtų galima žmones paskatinti po mirties paaukoti organus ir audinius kitų žmonių gelbėjimui? Monsinjoras Artūras Jagelavičius, išgirdęs šį klausimą iš Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atsakė, kad jam geriausias pavyzdys – Popiežiaus Benedikto XVI, kuris dar būdamas kardinolu tapo Donoro kortelės turėtoju.
– Esate Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas. Noriu klausti: ar dažnai sulaukiate kvietimo aplankyti ligonius, kokiai misijai Jus kviečia?
– Turiu penkis kapelionus, kurie pagal grafiką vyksta pas ligonius. Dažniausiai – pačių ligonių ar artimųjų kvietimu, išklausyti išpažinties, ligoniai nori priimti šventąją komuniją ar gauti ligonių patepimą. Taip pat koplyčioje laikome šventąsias mišias. Ačiū vadovybei, įrengusiai liftą – dabar į koplyčią gali atvykti ir neįgaliojo vežimėliu judantys ligoniai.
– Mirties akivaizdoje velionio artimiesiems greta esantis dvasininkas reiškia ypatingą palaikymą, sielos skausmo malšinimą. Ar yra tekę tarpininkauti tarp gydytojo ir artimųjų donorystės klausimais?
– Mūsų klinikų reanimacijose dirba kilniaširdžiai medikai ir pačiam teko girdėti, kaip jie praneša artimiesiems, kad ligoniui jau ateina valanda peržengti gyvenimo ir mirties slenkstį ir kad galima paraginti jį susitaikyti su dievuliu, atlikti išpažintį kunigui ir pan. Kunigams nėra tekę dalyvauti tiesiogiai klausiant artimųjų dėl organų aukojimo, bet kartais padeda tiesiog dvasininko buvimas šalia. Būna, iš pradžių artimieji nesutinka artimojo organus aukoti donorystei. O kai pamato, kaip suteikiamas ligonio patepimas, kaip meldžiamasi, po kiek laiko praneša persigalvoję ir sutinkantys.
Donorystė yra labai kilniaširdiškas gestas, bažnyčia tam pritaria. Popiežius Benediktas XVI ragina įveikti prietarus, nesusipratimus, baimes ir padėti išsaugoti gyvybę. Organų donorystę popiežius labai gražiai pavadino meilės testamentu. Įprastai testamente būna materialūs dalykai, o čia išreiškiama meilė. Dabar dažnai dovanos sąvoka išsikreipia į savimeilę, egoizmą, turint kažkokį tikslą papirkti, o ši, padedant medicinos mokslo laimėjimams, tampa didelės vilties ženklu sunkiai sergantiems žmonėms.
O kalbėtis su donoro artimaisiais reikia – šitokios eilės organų persodinimo laukiančių ligonių! Juk tai kitiems gali pratęsti gyvenimą. Manau, jei sunkią akimirką paklaustume artimųjų, ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikas gyventų ne vien amžinajame gyvenime, kurio kol kas čia gyvendami nematome, bet ir keliuose žmonėse, tai padėtų apsispręsti. Ir tai būtų labai kilniaširdiška.
– Ar pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad paėmus organą ar audinį, mirusysis nepateks į dangų, nebus suteiktas pomirtinis gyvenimas.
– Provincijoje gal dar ir sutiktume taip keistai mąstančių žmonių, tačiau man nepasitaikė. Ką atsakyčiau? Atsakyčiau taip, kaip Šventajame rašte pasakyta, kad Viešpats amžinajam gyvenimui sukuria kitokį kūną, perkeistą, amžinybėje mes būsime kitokie, todėl šito kūno būklė po mirties neturi jokios reikšmės. O siela į kitą žmogų per širdį nepereina. Ir recipientas, gavęs donoro širdį, nepradeda elgtis pagal donoro charakterį.
– Gal yra tekę bendrauti su ligoniais, kurie laukia donoro organo?
Norisi paraginti tuos, kurie yra tikintys, turėti vilties ir melstis. Mums tik atrodo, kad atsitiktinumas, o čia – stebuklas, kad taip sutaptų visi parametrai transplantacijai ir žmogus gautų galimybę naujam gyvenimui.
Norisi paraginti nenusiminti. Manau, kad mūsų smegenyse yra tokių didelių potencijų, galinčių jei ne ligas išgydyti, tai bent viltį ir gyvybę žymiai ilgiau išlaikyti. Nes nusiminimas, vilties praradimas yra žudantys dalykai.
O esantiems jau po transplantacijų norisi palinkėti gautą dovaną vertinti kuo kilnesniu, sveikesniu gyvenimu. Kad gyvybė būtų dar labiau branginama ir saugojama.
Šiandien donoro organų laukiančiųjų yra per 400 žmonių, o operacijų per metus atliekama apie pusantro šimto. Net 30 procentų artimųjų atsisako aukoti mirusiojo organus transplantacijai. Kaip būtų galima šiuos žmones paskatinti organų ir audinių donorystei?
Būčiau labai laimingas, jei žinočiau atsakymą į šį klausimą. Popiežius Benediktas XVI dar kardinolu būdamas pasirašė sutikimą po mirties paaukoti savo organus bei audinius ir tapo Donoro kortelės turėtoju. Tad jei pats popiežius nusprendė save po mirties paaukoti, manau, stipresnio katalikiško argumento aš neturiu.
Apie Donoro kortelę
Tapti Donoro kortelės turėtoju nieko nekainuoja. Sutikimą galima užpildyti tiesiog ineternetu ar bet kurioje gydymo įstaigoje, „Eurovaistinės“ vaistinėje. Šiuo metu jau per 36 tūkstančiai gyventojų yra pareiškę sutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius paaukoti donorystei. Ir šis skaičius sparčiai auga – vien nuo šių metų pradžios tokią valią pareiškė per 1600 žmonių.
Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas, kad Jūs savanoriškai ir neatlygintinai sutinkate po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelės su savimi nešiotis nebūtina. Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre pagal asmens kodą patikrinama, ar pilietis buvo išreiškęs savo valią dėl organų donorystės.
Tačiau bet kokiu atveju leidimo paimti organus transplantacijai gydytojai klausia artimųjų. Todėl itin svarbu apie Jūsų pritarimą donorystei pasikalbėti su artimaisiais. Kad sunkią akimirką jiems būtų lengviau pildyti Jūsų valią.
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos inf.
