1935 metų periodikoje aptikau informacijos apie Zanavykų krašto plentus, kelius ir vieškelius. Pasak senųjų šaltinių „Kur dunksojo neįžengiami miškai, kurie tęsėsi nuo Kauno per Lekėčius iki Sudargo, ten dabar priaugo ištisa virtinė Zanavykijos miestukų.
Šakiai pačiame jų centre. Seni žmonės pasakojo, kad čia buvo neįžengiamos balos. Rudenį ir pavasarį žmonės nuo Nemuno keliaudavo į Vokietiją prekybos reikalais. Kelionė tęsėsi tiesiai iki Šešupės, o už jos Vokietija.
Neapkentė žmonės tokių kelių. Nes plaukte reikėjo plaukti. Todėl kirto šakas, vežė jas vežimais, ir vertė į marmalynes. Kiek siekia senųjų atminimas, visi aplinkiniai keliai į Gelgaudiškį, Naumiestį, Lukšius buvo grįsti šakomis.
Senieji gyventojai mano, kad pats Šakių vardas esą kilęs nuo žodžio “Šak”. Prūsiškai jis reiškęs žasį. O kadangi krašte buvo didžiosios pelkės, tai ir žąsų ir ančių buvo apsčiai. Nuo tų pelkėtųjų laikų miestas gavo Šakių vardą.
Pagrindinių savumų ir lig šiol Šakių apylinkės žemė nepakeitė. Ir dabar (tarpukaryje aut. past.) užliejus lietui, visi menkesnieji keliai purvu per plaštaką apsitraukia.
Pats Vincas Kudirka, raitas ant kumelaitės, ligi kelių klampodavo pas ligonius: – Geras buvo daktaras, – sako žilagalvis senukas, – bet kad baisūs būdavo keliai, tai kartais, kol daktarėlis nuvažiuodavo pas ligonį, šis spėdavo numirti.
Kada miškų buvo jau daug išniokota, ponai užuodė derlingas žemes. Prisistatė visą eilę palivarkų ir dvarų. Ir ėjo žmonės sunkią baudžiavą, ėjo nes buvo verčiami dirbti. Tačiau viskam ateina galas: balos iškirtus miškus išdžiūvo. Dvarų žemes išdalino, o Šakiai paaugę, pagražėję pasistatė du gerus šulinius.
Kur dabar puikus užrašas “Vinco K-kos gatvė”, tai dar prieš dešimtmetį žydas du veršius ir kumelę prigirdė. Mat kumelė suklupo dideliame purvyne, o veršiukai išsivertė iš vežimo ir prigėrė.
Dabar jau viskas kitaip. Važiuoja keleivis autobusu iš Kudirkos Naumiesčio ir mato lentpjūves, malūno ir mašinų fabriko dūmtraukius. Naujasis plentas puikutėlis. Miestas prasitęsė nuo Augustavo dvaro iš vienos pusės, ir iki Šakių dvaro iš kitos pusės. Žmonės puošiasi savo gražiais, įvairiaspalviais namukais, kurie dygsta, kaip grybai po lietaus.
Žvyro krūvos, kurios nepaliaujamai auga atkeliavusios iš Gelgaudiškio mažaisiais vagonėliais. Kantriai laukia, kada reiks išsitiesti kelyje Šakiai-Kaunas. Naujutėlaitė ligoninė, nors dar neįrengta, bet moderniškai stovi visai prie parko. Neatpažintų poetas Steponaitis atsikėlęs iš Šakių kapinių, to miesto, kuriame kadais savo kūrybai įkvėpimo ieškojo.
Už Siesartės gražūs, medžiais apsodinti Zanavykijos širdies ūkininkų viensėdžiai. Stogai raudonai nutepti. O rugiai, kaip mūras. Ūkininkas patenkintas Dievo dovana. Tačiau penkių litų centnerio pardavimo kaina jam visai nepatinka.
Sako seniau vietos ūkininkai arkliais smarkiai prekiaudavo. Dabar bekonai, pienas, kiaušiniai trūkstamą litą padaro.
Kasdien, kas valandą gyvenimas atneša, ką nors nauja, kažką kito. Skirtumas tarp senųjų ir dabartinių laikų baisiais šuoliais auga. Lai niekas nenusistebės, kad po kelių dešimčių metų Šakiai ir kokį dangoraižį turės,” – baigia mintį prieškario reporteris.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. liepos 10 d.
