Vakar Rusija – šalis agresorė įvykdė dar vieną kelias valandas trukusį masinį Ukrainos teritorijos ir jos kritinės infrastruktūros apšaudymą.
To pasekoje, trečiadienį 15.40 val. Grubieszovskio rajone, Liublino vaivadijoje, nukrito Rusijos gamybos raketa, dėl kurios žuvo du Lenkijos Respublikos piliečiai. Tą savo pranešime prieš vidurnaktį patvirtino ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija.
Tokia naujiena, apskriejusi žinių portalus, pasėjo nerimą ne vieno Lietuvos piliečio širdyje. Ar tai jau reiškia, jog NATO šalis užpulta? NATO aktyvuos 5 straipsnį?
Nors teoriškai pretekstą imtis veiksmų, tarp jų ir karinio pobūdžio NATO įgavo, tačiau tai vargu ar išsivystys į kokį nors tiesioginį konfliktą tarp Rusijos ir galingiausios pasaulio karinės sąjungos. Galų gale jei taip ateityje nutiktų, nerimauti turėtume ne mes, bet pati Rusija. Šiuo metu ši šalis agresorė bent jau geopolitiškai, o gal ir militaristiškai yra silpniausia, turbūt nuo 1917 m. Spalio revoliucijos laikų.
Bet kol kas jokių veiksmų nebus imtasi tol, kol nebus visiškai aiškios šios atakos aplinkybės. Visų pirma ar tai tikrai buvo rusiška, ar per klaidą atskriejusi besiginančios Ukrainos raketa? Karo rūke iš pirmo žvilgsnio nebūna viskas taip aišku. Jau šį rytą atskriejo pirmosios nepatvirtintos naujienos, jog tai galimai ukrainiečių paleista raketa, kuria jos oro gynybos siekė numušti atskriejančia rusišką raketą. Taigi tai greičiausiai netyčinis pavienis incidentas. Šios versijos kol kas laikosi ir visos suinteresuotos NATO partnerės.
Kita vertus, kaip vakariniame pokalbyje pastebėjo O. Arestovičius, net jei raketa buvo ukrainiečių, tai vis tiek yra šalies agresorės kaltė. Juk būtent dėl jos Ukraina priversta gintis ir naudoti oro gynybos priemones. Vakar į Ukrainos teritoriją atskriejo net 100 Rusijos federacijos paleistų raketų
Visgi, vargu ar du žuvę Lenkijos piliečiai įpliekstų karą. Kaip pastebėjo Arestovičius, juk net numuštas civilinis lėktuvas MH17 ilgą laiką buvo ignoruojamas, apsimetant, jog esą nežinoma kas tai padarė.
Skaitytojams iš istorijos archyvų norisi priminti ir kitą, jau akivaizdų rusų agresijos aktą. 1983 spalio 1 d. tuometinė Sovietų Sąjunga šaltakraujiškai numušė P. Korėjos oro linijų civilinį lėktuvą, kai šis netyčia kirto šalies oro erdvę. Tuo metu žuvo 269 keleiviai, tarp jų nemaža dalis JAV piliečių. Nors tai padidino įtampą tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, karo tai nesukėlė.
Žinoma galime paimti ir hipotetinę situaciją. Tarkime tai būtų buvęs tyčinis rusų agresijos aktas. Ir tokios atakos į Lenkijos šalies teritoriją kartojasi, NATO būtų priversta reaguoti karinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, jei vieną dieną staiga karas, kas tada?
Pamenate birželį nuolat suinteresuotų politikų bei prorusiškų penktakolonių eskaluotą Suvalkų koridoriaus įsiveržimo grėsmės scenarijų? Jau tuomet savo skaitytojams rašiau, kad tai tik dūmų skleidimas, nes pagrindinės Kaliningrado pajėgos įstrigusios Ukrainoje. Gera naujiena ta, kad jų apskritai nebeliko. Dėka ukrainiečių karinio talento ir mūsų visų paramos, 11-tasis Rusijos jūrų laivyno korpusas iš Kaliningrado yra visiškai sunaikintas. Jų lavonai mėtosi Ukrainos stepėse, kartu su didžiąją dalimi sunaikintos karinės technikos. Tiesa, ateityje į Rusijos anklavą bus galima permesti ar iš mobilizuotų suformuoti naujus dalinius. Bet šiuo metu ji, vaizdingai kalbant, „demilitarizuota“.
Praeitą savaitę pranešta, jog Ukrainą pasieks naujas 12 vnt. M113 (iš jų 10 vnt. – 120 mm savaeigių minosvaidžių ir 2 vnt. – ugnies valdymo šarvuočiai) bei amunicija. Iš viso jau 62 skirtingos paskirties šarvuoti transporteriai M113 yra išsiųsti Ukrainai. Tačiau to nė iš tolo nebūtų užtekę jei mums būtų tekę kovot su 11-tuoju rusų korpusu akis į akį. O kur dar neįkainuojamos galimos Lietuvos kareivių žūtys mūšio lauke. Dėka narsių Ukrainos karių ginančių savo kraštą, saugesni tapome ir mes.
Kita vertus vakarykštis incidentas Lenkijos teritorijoje parodė, koks neprognozuojamas yra karas. Niekada nežinai ką tau gali atnešti rytojus. Karas gali greitai atkeliauti ir į mūsų namus. Lietuva negali sau leisti likti be deramos ginkluotės savo šalies viduje. Be abejo NATO draugai į pakalbą ateis. Tačiau pakankamas karinių pajėgumų turėjimas mums leistų atmušti ar sėkmingai užpulti į mūsų piliečius besitaikančias rusų pajėgas, likusias tame pačiame Kaliningrade. Taigi, tai iš esmės mūsų piliečių gyvybių skaičiaus išsaugojimo klausimas.
Visgi su vienu dalyku sutiks tiek Ukrainos karinės paramos šalininkai, tiek skeptikai. Lietuva turi daugiau investuoti į savo apginamumą. Išlaikyti ir esant galimybėms didinti karinį finansavimą, vykdyti naujus karinės technikos įsigijimus, šviesti visuomenę. Nes ne tik NATO, bet ir tai pačiai Ukrainai, besikaunančiai su Rusija, reikalingas ne silpnas, bet stiprus sąjungininkas, saugantis jos užnugarį.
