Paskutinis balandžio penktadienis Gižų Kazimiero Baršausko mokykloje-daugiafunkciame centre buvo neįprastas. Nors ne, neįprastas kitų akimis, bet ne mūsų – juk jau treti metai taip renkamės į netradicinę dieną-projektą „Geri darbai puošia Žemę“.
Mokyklos direktorė Sidutė Černauskienė visus pasveikinusi davė startą „puošti ir puoštis“. Jau pirmadienį per SEU užsiėmimą visi susiskirstę į grupes suplanavo darbus ir numatė darbui reikalingas priemones, todėl komandos tuoj su šūkiais ir įrankiais pasklido po erdves.
Visa didelė mokyklos teritorija buvo panaši į skruzdėlyną. Kur bepasisuksi, plušėjo norintieji matyti savo kuriamą grožį, kiekvienoje grupelėje vienoje gretoje darbavosi ir mažiausieji, ir vyresni mokiniai, mokytojai, kiti mokyklos darbuotojai, administracija, smagu, kad buvo tėvelių bei Gižų kaimo bendruomenės atstovų. Jau visą savaitę pro langus galėjome matyti tai vienur, tai kitur aplinką tvarkančius mokyklos darbuotojus.
Darbai vaistažolių lysvėse strigo: ne tik kastuvai, bet ir batai klimpo į šlapią dirvą. Vabzdžių viešbučio gyventojai nesidžiaugė drėgmės pertekliumi, tad jiems sąlygos buvo pagerintos. Kojas sunkiai kėlė ir nešantieji šakas (aišku, dvikojai darbininkai, ne vabzdžiai) iš beržynėlio, įsikūrusio prie Paukščių alėjos. Čia apie paukščių viešbutį ratus suko bei naujus inkilus apžiūrinėjo giesmininkai. Kiek į rytus nuo jų kaip tikri skruzdėliukai triūsė pradinukai atnaujindami „Pojūčių taką“: kaip Pelenė perrinko akmenukus, kankorėžius ar kitą tako medžiagą išvalydami nuo žemių, senų lapų ir kitokių nereikalingų priedų. O netoli jų dar nebaigtas įrengti saulės laikrodis turėjo palaukti kitos savaitės ir svarbios padėjėjos – saulės, kuri tądien pro debesis tik protarpiais bandė išlįsti.
Nuo pat ryto grasinęs lietumi dangus iškentė iki darbų pabaigos ir tik tada nuplovė takus, pagirdė pasodintus medelius, gėles. Visi sugužėję į mokyklą alkį galėjo numalšinti lauke ant laužo iš kirvio išvirta, bet labai gardžia sriuba.
Gegužė jau rado ne tik po lietaus sužaliavusią visą mokyklos teritoriją: nauji žiedai gražiai švietė ir gėlynuose prie mokyklos, ir „Močiutės darželyje“, ir mažųjų sutvarkytoje bei puoselėjamoje „Pasakų šalyje“. Praturtėjęs „Svajonių sodas“ jau žiedus aukštyn kelia ir dairosi pro sutaisytą vytelių tvorą į kaimynystėje esančią natūralią pievą. Gaila, kad visų tų spalvų nemato atnaujintas, išgenėtas ir suformuotas labirintas, nes jis už pagrindinio mokyklos pastato, šiaurinėje pusėje. Ten, visai prie stadiono, šiemet įrengtas ir naujas kliūčių ruožas iš medžio ritinių – jau kviečia išbandyti pačius smalsiausius (dirbusieji jau išbandė tik įrengę).
Tokioj erdvių gausybėj galima ir pasiklysti, todėl, kaip dera, didžiųjų darbų dieną buvo pradėtas braižyti tikslus mokyklos aplinkos planas. Šio plano darbai baigiami šią savaitę, tad visus naujus ir išpuoselėtus objektus galės surasti ir kiekvienas užklydęs ar planuotai atvykęs svečias, o įsibėgėjantis pavasaris visus iš klasių kviečia mokytis susikurtose erdvėse.
Iš tikrųjų mes ne organizuojam akciją „Darom“, bet labai daug darom – nuolat ir vis kitaip. Juk puoštis ir puošti smagiau. O jei ir atsiranda nepatenkintų, tai natūralu – juk ir iš dangaus pagriaudžia ar pažaibuoja.
Silva Veselkienė,
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
