Paroda „Aukso žuvys po ledu“ Zyplių dvare

 S. Nėris rašė: „Apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais…“ ir niekam nekyla abejonių, kad sausis- žiemos mėnuo, kada akis turi džiuginti sniego baltumas. Bet gamta krečia tokias išdaigas, kad sausio mėnesį gali pasiskinti snieguolių ar pasirinkti miške grybų.  

O mes – Lukšių kultūros centro darbuotojos- ilgais ilgais žiemos vakarais „skaitome“ pasaką, kurią mums ir Zyplių dvaro lankytojams dovanoja klubas „Menų artelė“, kuris kiekvieną trečiadienį renkasi Marijampolės kultūros centre ir kuria įvairias grožybes. Aštuonios kūrybingos moterys savo išmone ir kūrybingumu sugebėjo S.Nėries eilėraščiui „Senelės pasaka“ suteikti kūną. Arklidžių palubėje „skraido  žąsinas moliūgas“, „verkia“ saulė savo nukirptų kasų; taip ir norisi atsigerti tyro skaidraus vandens iš „sidabro šulinių“.

Čia ir Eglė – žalčio žmona, stebinanti savo grakštumu, ir jos vaikai – sidabru žvilgantys medžiai. Vaikštai po salę ir pasijunti lyg būtumei  akvariume- stebina  žuvų įvairovė, o jų visokių čia pilna: ir „aukso“ (juk tai žmonės kūrybingos, talentingos, ieškančios asmenybės), ir „silkių“ ( žmonių bendrijoje, ko gero, tokių daugiausia- „pilka“ – visuomenė, kuriai nieko nereikia, kuri nieko nenori) ir baimę keliantys „rykliai“ (asmenys, dėl savo interesų galintys „sunaikinti“ kitus).

Taip „akvariumo“ gyventojus apibūdina pačios darbų autorės. „Bėga ragana per sniegą“ madingais, lyg nuotakos baltais bateliais, o jau tų „pėdų“ gausumas – net trisdešimt porų naujai gyvenimui prikeltų batelių. Ir nykštukas, kuris iš kitų išsiskiria savo netradicine išvaizda ir gigantiškumu; ir stebuklingi žibintai- karpiniai, kurie suteikia jaukumo ir šilumos senelės, kuri užsnūdo krėsle, pasakai; ir pušų minkštumas- viskas labai išradingai dera vienas prie kito didelėje arklidžių galerijoje.

Esame pripratę prie tautodailininkų parodų, jų kūryboje naudojamų tradicinių medžiagų, o čia viskas kitaip – viela, lipni juostelė, maistinė plėvelė, makrofleksas, lipalas, popierius, siūlai, dažai- beveik ststybinės medžiagos trapių moterų rankose. Tos moterys- idėjos autorės- Aistė Rutkauskienė, Kristina Venslauskienė, Vitalija Svirkauskienė jau ne vieną kartą savo kūrybiškumą demonstravo Zyplių dvare edukacijų metu, o kai susirenka didesnis bendraminčių būrys gimsta dideli darbai.

Parodoje eksponuojami ir Gitanos Kazakevičienės, Ernestos Boželytės- Liobienės, Ritos Dijokienės, Danguolės Kučinskienės, Gitanos Vyšniauskienės darbai. Idėja mintyse buvo brandinama ilgai, o dar ilgiau- net tris mėnesius- truko visas projekto įgyvendinimas. Moterys juokavo, kad statybinių medžiagų parduotuvės darbuotojai per tuos tris kūrybinio darbo mėnesius ėmė jas gerai pažinot dėl nuolatinio lankymosi priemonių papildymui. Teko nuolatos ieškoti sprendimų, kaip geriau ar tvirčiau išpildyti vieną ar kitą darbą, nes netradiciniai darbai atliekami pirmą kartą reikalauja išradingumo, sumanumo. Zyplių dvaro teritoriją puošia suolelis, kurį plenero „Zyplių žiogai“ metu padarė tos pačios moterys. Kai kitos tautodailininkės mezgė, karpė, piešė, šios autorės lipdė iš cemento ir plytelių- ir padarė tokį gaminį, kad dėl svorio keturi vyrai turėjo į parodą jį atnešt. O jos pačios juokavo: „Viskas turi būti tvirta, kad ilgam išliktų, kad ilgai mus prisimintumėte“.

Ir prisimename kiekvieną kartą kai organizuojame įvairius renginius, nes jos nuolatinės Zyplių dvaro renginių lankytojos ir kelias Marijampolė- Lukšiai kažkaip stebuklingai „sutrumpėjo“; prisimename kai tik organizuojame edukacijas, nes šios moterys visada pasiruošusios savo turimomis žiniomis ir įgyta partimi pasidalinti su kitais; prisimename kai reikia autorinių parodų, nes ir visos kartu, ir kiekviena atskirai- menininkės; prisimename organizuojant plenerą „Zyplių žiogai“, nes marijampolietės jau ne vienus metus jame aktyviai dalyvauja.

Mes negalime pasigirti, kad paroda „Aukso žuvys po ledu“ yra eksponuojama pirmą kartą. Marijampolės kultūros centre sausio mėnesį Onutė Surdokienė pristatė šią parodą autorių artimiesiems, draugams, Marijampolės visuomenei, o parodos autorės dėkojo savo šeimoms už finansinį (juk priemonės kainavo ne vieną dešimtį eurų), moralinį palaikymą; paslaptingasis magas sekė „Senelės pasaką“ ir kvietė pasigėrėti ir pasidžiaugti aštuonių auksarankių darbais. Ir mes kviečiame aplankyti Zyplių dvarą ir pasinerti į šiltos jaukios pasakos pasaulį.

 Paroda veikia Zyplių dvaro arklidžių galerijoje antrame aukšte.

Rima Bakienė, Lukšių kultūros centro parodų kuratorė