Maždaug 45 proc. paauglių ir beveik kas trečias suaugęs – tiek žmonių pajutę įtampą, nerimą ar nuobodulį pradeda kramtyti savo nagus arba pirštų pagalvėlių odą. Specialistai teigia, kad šio įpročio vertėtų atsisakyti, kadangi toks elgesys ne tik padidina rizika užsikrėsti karpomis, virusais ar infekcijomis, bet ir daro psichologinę žalą.
„Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės teigimu, įprotis kramtyti nagus arba pirštų pagalvėles yra savotiškas būdas kovoti su įtampa, nerimu arba stresu – dažniausiai jis išsivysto paauglystėje, kai padidėja nervų sistemos jautrumas.
„Vaikai gali pradėti kramtyti nagus, kai darželyje ar mokykloje tenka išgyventi pereinamąjį periodą – pavyzdžiui, keičiama mokykla ar klasė, sunku sutarti su bendraamžiais, pastebimi prastėjantys pažymiai. Paaugliai su šia bėda dažniausiai susiduria brendimo laikotarpiu, kai nepavyksta rasti bendros kalbos su tėvais ar draugais, dažnai pykstamasi. Tuo tarpu suaugę žmonės gali pradėti kramtyti nagus, kai jaučia įtampą ar jaudinasi prieš svarbią akimirką, pavyzdžiui, darbo pokalbį arba prieš atliekant svarbų gyvenimo sprendimą. Dažnai žmonės supranta, kad toks įtampos malšinimo būdas nėra geras, tačiau poreikis būna toks stiprus, kad jo nepavyksta nugalėti“, – sako ji.
Pašnekovė priduria, kad „nukramtyti“ nagai nėra tik estetinė ar psichologinė problema. Burnoje yra daug bakterijų, kurios, patekusios ant pažeisto nago ir odos aplink jį, gali sukelti nago infekciją, karpas arba odos pūlinius.
„Kita vertus, rankos, o tiksliau – pirštai, yra viena nešvariausių žmogaus galūnių. Kadangi žmogus kramto nagus negalvodamas, akivaizdu, kad prieš tai jis nenusiplauna rankų. Taip kyla rizika, jog bakterijos ir virusai nuo nešvarių pirštų per burną pateks į organizmą bei sukels sistemines infekcijas. Be to, jeigu šis įprotis užsitęsia, ilgainiui gali išsivystyti ir netaisyklingas dantų sąkandis“, – pastebi K. Šnirpūnienė.
Gali būti paveldimas iš tėvų
Pasak psichologės Sonatos Vizgaudienės, šis įprotis yra labai paplitęs – juo skundžiasi apie 45 proc. paauglių ir beveik kas trečias suaugęs.
„Priežasčių, kodėl žmonės kramto savo nagus ar pirštų pagalvėles, yra labai daug, bet vienos iš pagrindinių – nerimas, įtampa ir stresas. Kuomet žmogus patiria vieną iš šių jausmų, jam kyla impulsyvus ir nekontroliuojamas noras kramtyti savo nagus. Tai padaręs žmogus pajaučia palengvėjimą, tačiau šis palengvėjimas trunka labai neilgai, todėl vėl norisi kartoti geriau pasijusti padėjusį veiksmą. Vaikai taip pat turi šį įprotį, tačiau jis gali kilti dėl visai priešingų priežasčių, pavyzdžiui, atsiskyrimo, nerimo, nuobodulio ar savikontrolės stygiaus“, – teigia ji.
Anot psichologės, genetika taip pat gali svariai prisidėti prie šio įpročio atsiradimo – tyrimai rodo, kad jeigu tėvai turėjo polinkį kramtyti nagus ar pirštų pagalvėles, yra 50 proc. tikimybė, jog šį įprotį paveldės ir jų vaikai.
„Vaikai dažnai būna linkę kopijuoti tėvų ar globėjų elgesį, todėl įprotis gali susiformuoti ir vaikams stebint savo tėvus. Kartais jie tai gali daryti siekdami dėmesio, ypač, jeigu tėvai į nagų kramtymą reaguoja piktai arba itin dažnai tokį elgesį pastebi“, – dalinasi specialistė.
Nepaisant rizikos užsikrėsti virusais, infekcijomis, karpomis ar pūliniais, nagų bei pirštų pagalvėlių kramtymas gali turėti ir rimtų psichologinių pasekmių – tokį įprotį turintis žmogus ilgainiui gali suprasti, kad nebegali sustoti, o tokia savikontrolės stoka neigiamai veikia jo psichologinę būklę.
„Praktikoje yra buvę tokių atvejų, kai žmogus pastebi savo atliekamus veiksmus, tačiau negali jų valdyti – jis teigia, kad visiškai nenori kramtyti savo nagų, tačiau daro tai nepastebėdamas. Visa tai mažina pasitikėjimą savimi ir verčia galvoti, kad esi nebeatsakingas už savo veiksmus. Dažnai žmonės, ant kurių pirštų matosi kramtymo sukeltos žaizdos, pradeda kompleksuoti ir slėpti savo rankas. Baiminamasi, kad kiti žmonės pamatys sužalotas rankas ir pradės klausinėti, kas nutiko, tačiau suaugusiam žmogui nemalonu prisipažinti, jog žaizdos atsirado dėl jo paties veiksmų“, – dalinasi pašnekovė.
Pataria analizuoti savo elgesį
Besistengiantys atsikratyti žalingų įpročių dažnai juos siekia keisti kitais, pavyzdžiui, metantys rūkyti žmonės dažnai užuot rūkę suvalgo saldainį arba pradeda kramtyti gumą, taip tarsi numalšindami kilusią įtampą. S. Vizgaudienė sako, kad toks įpročio keitimas kitu tam tikrą laiką gali pasirodyti veiksmingas, tačiau svarbu suprasti, jog naujasis įprotis taip pat gali būti žalingas.
„Vis dėlto pirmiausia reikėtų pradėti sąmoningai „dirbti“ su savo mintimis ir elgesiu. Žmogus turėtų analizuoti savo veiksmus, o pastebėjus, kad kyla noras kramtyti savo nagus ar pirštų pagalvėles, vertėtų atsiminti, kas tai sukėlė, kokia tuo metu buvo savijauta ir panašiai. Tai padės suprasti, kodėl išvis kyla toks noras – ar tuo metu buvo jaučiama įtampa, o gal taip pasielgti paskatino nuobodulys“, – pataria psichologė.
Jos manymu, kuomet žmogus supras, kaip jo organizmas reaguoja į tam tikras emocines būsenas, tai padės pajusti sugrįžusį savikontrolės jausmą.
„Jeigu pavyksta pastebėti, kad jaučiate įtampą ir jau keliate ranką burnos link, reikėtų save tuo momentu sustabdyti. Šiam procesui reikia pasiruošti ir nusiteikti, jis negali būti tai daromas, tai vėl stabdomas – jeigu siekiate atsikratyti įpročio, tai turi būti jūsų prioritetas. Tačiau jei nepavyksta savęs stebėti ar kontroliuoti, gali padėti nagų izoliavimas pleistrais arba pirštinėmis. Jeigu žmogus ilgesnį laiko tarpą neturi galimybės kramtyti nagų, tikėtina, kad jis pamažu pradės nuo tokio elgesio atprasti“, – teigia specialistė.
K. Šnirpūnienė priduria, kad vaistinėse apsilankantys pacientai, kurie nori atsikratyti įpročio kramtyti nagus, dažnai prašo ne tik pleistrų, bet ir specialiai tam sukurtų skysčių.
„Šiais skysčiais žmonės pasitepa savo pirštus, o kai medžiaga sudžiūva, ant pirštų susiformuoja karti plėvelė. Ilgainiui tai padeda atprasti nuo noro kramtyti nagus, kadangi šis įprotis pradeda asocijuotis ne su palengvėjimu nuo streso, o su aštriu, karčiu skoniu“, – dalinasi „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Paklausta, ar tokie įpročio atsikratymo būdai tinka ir vaikams, S. Vizgaudienė atsako, kad svarbiausia tokio vaikų elgesio pernelyg nesureikšminti.
„Jeigu visa tai hiperbolizuosime, tikėtina, kad vaikai situaciją priims ne visai taip, kaip norėtumėme, ir pradės kramtyti nagus tam, kad gautų daugiau dėmesio. Šiuo atveju vertėtų analizuoti gilumines priežastis, kadangi vaikų elgesys visuomet yra pagrįstas. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje neseniai įvyko skyrybos, vaikas gali justi įtampą, o nagų kramtymas jam gali padėti nusiraminti“, – sako ji.
Pašnekovė priduria, kad priežastis ne visada slypi tėvų santykiuose – gali būti, kad darželyje ar mokykloje yra pereinamasis periodas, sunku sutarti su bendraklasiais, o tai vaikui kelia įtampą. Todėl norint padėti vaikams atsikratyti šio įpročio, vertėtų akcentuoti ne patį nagų kramtymą, o vaiko jaučiamas emocijas, padėti jam nusiraminti. Kuomet vaikas „sutvirtės“ psichologiškai, tikėtina, kad nagų kramtymas gali savaime išnykti.
