Paežeriuose gyvenęs savanoris Juozas Andziulis pasakoja apie nepriklausomybės pradžią derlingose kapsų žemėse.
Pasak prisiminimų autoriaus,
„Lietuvos valstybės Taryba paskelbė nepriklausomybę. Aš tada mokytojavau Vilkaviškyje. Mūsų jaunimui „Žiburio“ draugija surengė kursus. Be manęs mokytojavo mano draugas Petras Nemura, ponas Vitkauskas ir panelė M. Vaitukaitytė. Kursų galva buvo kunigas V. Vaičiulis. Dvasininkas, P. Nemura ir aš tardavomės įvairias valstybiniais klausimais.
Mokytojaudamas beveik visada vaikščiojau pėsčias iš tėviškės Paežeriuose į Vilkaviškį, ir atgal. Vokiečiai man jau buvo nebaisūs. Kur kas baisesni – Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Kai kurie – šių apylinkių gyventojai. Jie grasindavo man bevardžiais laiškais. Klausė, kam aš keliu Lietuvos nepriklausomybę.
Pamenu 1918 m. rudenį rengėmės į susirinkimą. Per Paežerių valsčiaus raštinę iš vakaro gavau anoniminį laišką. Tame susirinkime liepė man nebūti. Nes grįždamas beržynėlyje gyvenimą užbaigsiu.
Nieko nepaisiau ir nuėjau. Čia buvome susirinkę ne tik vietiniai, bet ir nuo Gižų atėjo. Daug kalbėjome dėl ėjimo į Lietuvos kariuomenę. Galvojau ir pats važiuoti.
Vieną dieną jau buvau susiruošęs važiuoti į kariuomenę Kaune. Bet išgirdau, kad kažkas Vilkaviškyje penktadienį viešai kalbės. Nuvykau. Žiūriu, šventoriuje, prie zakristijos ant laiptų pasilypėjo jaunas, pilka kepuraite ir geltonu kaspinu vyrukas. Apsijuosęs diržu. Kabo brauningas.
Žmonių prisirinko didelė minia. Kalbėjo jis gražiai. Vilkaviškiečiai šaukė: „Valio, Lietuvos valstybės taryba.“
Parvažiavęs iš Vilkaviškio ilgai turėjau ką pasakoti kaimynams. Ypatingai atėjusiems į Paežerių valsčiaus raštinę jauniems vyrams.
Tokių kariuomenės organizatorių mūsų apylinkėje pasirodydavo vis dažniau.
Laikas bėgo. Savanoriai važiavo į Kauną ir Alytų, nes bolševikai lindo į Lietuvą. Važiavo savanoriai ir iš mūsų krašto. Mudu su Juozu Valaičiu tarėmės važiuoti drauge. Mes nei žingsnio vienas be kito nežengdavome. Bet vieną dieną parėjęs iš Vilkaviškio labai nustebau radęs raštelį: „Juozuli, aš išvažiavau į Kauną. Gali būti ir visai ten pasiliksiu. Stokime abudu į savanorių eiles, tai bolševikus supilsim. Atvažiuok.
Viską metęs rytojaus dieną išvažiavau. Radau vieną kitą pažįstamą. Ypač iš gimnazijos suolo. Susitikau Antaną Krušinską, Jurgį Štuopių. Nuėjau į Apsaugos štabą ir įstojau į kariuomenę. Štabas paskyrė mane į KAM kanceliariją.
Rytoj, žiūriu, mano draugas Juozas Valaitis jau štabe. Pasirodo jis jau buvo paskirtas į KAM tiekimo skyrių.
Tai taip aš išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę.“
Juozas Andziulis
