Pieno rinkai įžengus į ekonominio neapibrėžtumo laikotarpį, perdirbimo pramonės atstovai kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę. Pienininkai Vyriausybei pateikė siūlymus ir priemones, kurios stabilizuotų rinką ir mažintų įtampą visame sektoriuje.
Pienininkų asociacija „Pieno centras“ siūlo įteisinti ilgalaikes žalio pieno pardavimo-pirkimo sutartis ir sukurti vieną bendrą rizikos valdymo fondą. Pramonės atstovų vertinimu, valstybė turėtų sparčiau įgyvendinti tikslines investicines ūkių modernizavimo priemones dėl jų stambinimo bei pieno kokybės gerinimo.
Perdirbėjai taip pat ragina Vyriausybę koordinuoti veiksmus su Europos Sąjungos (ES) šalimis ir siekti kuo aukštesnės pieno produktų intervencinių pirkimų kainos, jei ši priemonė būtų taikoma. Lenkijos ūkininkai jau kreipėsi į savo valdžią ir prašo inicijuoti dalies pieno produktų intervencinius pirkimus ES lygiu.
Dideli kainų svyravimai dėl trumpalaikių sutarčių
Pasak „Pieno centro“ vadovo Egidijaus Simonio, esminė problema sektoriuje – trumpalaikių sutarčių tarp pieno tiekėjų ir supirkėjų įteisinta praktika, kai žaliavinio pieno pirkimo-pardavimo sutarčių kainos gali būti keičiamos kas 30 dienų.
„Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje kyla dideli pieno supirkimo kainų svyravimai. Juos lemia greita reakcija į bet kokius kainų pokyčius Europos bei pasaulio pieno rinkose. Tai nesuteikia stabilumo nei ūkininkams, nei perdirbėjams“, – pažymi E. Simonis.
Jis priduria, kad ilgalaikių, bent 6 mėnesio, sutarčių įtvirtinimas iš esmės keistų situaciją. „Keičiantis pieno produktų kainoms pasaulinėse rinkose, žalio pieno kainų šuoliai arba nuosmukiai nebūtų tokie staigūs – tai mažintų įtampą sektoriuje“, – sako E. Simonis.
Pirmą smūgį prisiėmė perdirbėjai
2022 metų pirmoje pusėje globalioje rinkoje eksportuotojams buvo susiklosčiusi palanki situacija – lietuviškų pieno produktų paklausa išliko didelė, tai leido gaminti ir eksportuoti palankiomis kainomis. Augę pieno produktų pardavimai užsienyje leido didinti pieno supirkimo kainas ūkiams. 2021 m. prasidėjęs žalio pieno kainos augimas 2022 m. pasiekė rekordines aukštumas, šalyje superkamo žalio pieno kainos pasiekė ir viršijo ES vidurkį. Tačiau praėjusių metų pabaigoje pieno produktų paklausa eksporto rinkose staigiai krito. Tai paveikė ir žaliavinio pieno kainos pokytį.
E. Simonis teigia, kad nuo 2022 m. paskutiniojo ketvirčio stebimas biržinių pieno produktų kainų kritimas pasaulyje buvo spartesnis, nei žaliavinio pieno supirkimo kainų kritimas ūkininkams Lietuvoje. „Perdirbėjai pirmieji prisiėmė smūgį nuosmukį patiriančiose eksporto rinkose, amortizuodami didesnį kainų kritimą žaliavinėje rinkoje“, – pažymi ekspertas.
Rizikos fondo pagalba krizei pasibeldus
Kaip teigiama pienininkų rašte Vyriausybei, Žemės ūkio ministerija yra inicijavusi įstatymų pataisas ir atliko veiksmus, skatinančius ūkininkus imtis kurti rizikos valdymo fondą. Pieno perdirbimo bendrovių atstovai, ne kartą teikę siūlymus kurti vieną pieno sektoriaus, arba net platesnį, rizikos valdymo fondą, laikosi pozicijos, kad tokio fondo kūrime lyderio vaidmens turi imtis būtent ministerija.
ES teisės aktai nedraudžia valstybėms narėms nukrypti nuo reglamento ir skirti iki 3 proc. ūkininkui mokėtinų tiesioginių išmokų, kurie būtų skirti ūkininko įnašui į rizikos valdymo priemonę. Ši nuostata taikoma visiems ūkininkams, gaunantiems tiesiogines išmokas konkrečiais metais.
„Bendras visus pieno gamintojus apimantis rizikos valdymo fondas yra veiksminga ir tikslinga priemonė. Abejojame, kad yra realių sąlygų kurtis atskiriems, pavieniams rizikos valdymo fondams ir kad apskritai tai būtų tinkama ir veiksminga priemonė“, – teigiama rašte.
Prastas Lietuvos ūkių konkurencingumas Europoje
Verslas taip pat primena apie būtinybę planuoti ir kokybiškai įgyvendinti ilgalaikes priemones dėl ūkių stambinimo ir pieno kokybės gerinimo. Nepaisant esamos situacijos ir šiuo metu juntamos įtampos pieno sektoriuje, ūkių veiklos efektyvumo ir ūkių našumo didinimas yra pats tinkamiausias prioritetas, teigiama rašte.
Lietuvos žalio pieno sektoriuje dominuoja smulkieji pieno ūkiai, kurie nulemia žemą šalies vidurkį pagal primilžį, žemą kokybę ir prastesnį baltymų ir riebalų santykį. Smulkieji ūkiai, net esant normalioms rinkos sąlygoms, yra mažiau konkurencingi ir nėra pajėgūs investuoti į veislines karves, pieno kokybę užtikrinančias technologijas ir kitas priemones.
„Sveikintina, kad šios kadencijos Žemės ūkio ministerija suplanavo ambicingą paramos kiekį. Deja, paramos priemonės taip ir neįsibėgėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tos priemonės, kurios sulaukė didžiulio ūkininkų susidėmėjimo, įstrigo paraiškų vertinimo procese ir jau aišku, kad nebus laiku pradėtos įgyvendinti“, – teigiama rašte.
