Jei užsuksite į Šakių rajone Nemuno pašonėje įsikūrusius Plokščius aplankyti juos garsinančios Šventaduobės, važiuosite Bažnyčios gatve. Kairėje pusėje pamatysite didelį medinį laikrodį, vieną pagrindinių miestelio orientyrų. Kitapus, pasislėpęs už tujų gyvatvorės, stovi baltutėlis namas spalvingomis langinėmis.
Čia ir gyvena garsiojo laikrodžio bei visų kitų skulptūrų, puošiančių Plokščius, autorius Zigmas Sederevičius su šeima.
Vasarą Zigmo Sederevičiaus neverta ieškoti už tų spalvingų langinių – nuo pat ryto, kai tik saulė pakyla aukštyn, jis dirba lauke prie medžio, kol sutemsta. Vasaromis gimsta patys didžiausi Zigmo kūriniai.
Puikiausias poilsis
Praeitos vasaros darbas – „Senasis Nemunas“. Keturis mėnesius kasdien po 12–16 valandų Zigmas iš medžio drožė didžiulę skulptūrą, kuri dabar pasitinka važiuojančius į Panemunę. Pažįstantieji plokštiečius žino, kad su Nemunu jie jaučia ypatingą ryšį – vis traukia aplankyti, pažiūrėti, kas naujo nutiko jo pakrantėje, kaip upė keičiasi įvairiais metų laikais.
„Laikas drožiant prabėga nejučia. Jau 32 metai, kai dirbu šį darbą, bet darbu jo nepavadinčiau – man tai aktyvus poilsis“, – pasakoja 55-erių menininkas.
Žiemomis Zigmas leidžiasi į savo dirbtuvėlę rūsyje ir kuria smulkesnius darbelius, ten netelpa ilgesni nei dviejų metrų medžio ruošiniai.
Kiekvienai skulptūrai – eskizas
Pasitardamas su seniūne Laimute Miliūniene medžio drožybos meistras lopinėlis po lopinėlio gražina Plokščius. „Kartais tiesiog pajuntu, kad tam tikroje erdvėje kažko trūksta. Pati gamta prašo, kad kas nors čia atsidurtų“, – pasakoja Zigmas.
Ar žino, kaip atrodys baigtas darbas, prieš pradėdamas? „Būtinai. Pasidarau eskizą pagal mastelį. Dabar gaminsiu skulptūrą, kuri stovės Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro kieme. Ji bus 4,40 metrų aukščio. Pasidariau maketą, kad žinočiau, kaip atrodys iš visų pusių, kaip kris šešėliai.
Aukštį derinau prie mokyklos pastato aukščio, kraštovaizdžio. Net kėdutę darydamas pasidarau eskizą“, – paaiškina menininkas, kurio sprendimus neretai padiktuoja ir nuojauta.
Zigmas savo darbų nedažo – nenori paslėpti dažais medžio. Pasak jo, lakuotas medis praranda natūralią vertę. „Man atrodo, kad viską reikia išgauti giluminiais padrožimais, šešėliais. Darbas turi gražiai atrodyti bet kuriuo momentu, iš bet kurios pusės, prie bet kokio apšvietimo“, – atveria subtilybes tautodailininkas.
Svarbu išgirsti medį
Idėja, kokia bus skulptūra, Zigmui kartais šauna spontaniškai, per valandą, pusvalandį, o kartais, kaip kuriant Sintautų miestelio riboženklį, galvoti tenka mėnesiais. „Visą žiemą mąsčiau, o paskui pamačiau ąžuolą ir kilo mintis. Daug pasako pats medis, ką iš jo reikia išdrožti, – tvirtina Z. Sederevičius. – Prie skulptūrų yra daug nekūrybiško, juodo darbo, bet vis tiek jį reikia padaryti. Šiais laikais visi nori greitų pasiekimų. Aš dirbu ilgai, nes kai ko nepagreitinsi. Neturiu nė vieno nebaigto darbo. Jei palieki, prieini vėliau – nelabai gerai išeina, todėl jei pradėjau, geriau jau pabaigiu.“
Ko nemėgsta Zigmas, tai tiražuoti to paties kūrinio. Jis prisimena, kad pirmąją kėdę svetainei daryti buvo įdomu, bet likusias tokias pat šešias – gryna nuobodybė, visą žiemą prie jų kankinosi. Vienetinį, vienintelį daiktą daryti smagu, net jei tai ir baldas, įsitikinęs tautodailininkas. Jo namai apstatyti paties kurtais mediniais stalais, spintomis, paties išdrožti ir laiptų turėklai.
Drožė ir armijoje
Nors drožti Zigmas pradėjo būdamas 23-ejų, šis amatas užkoduotas jo genuose. „Mano tėvukas gamindavo baldus, statines, muštuvėlius, o močiutė labai gražiai nėrė, siuvinėdavo kilimus. Mes visi esame menininkai, tik vienas labiau, kitas mažiau. Tortą padaryti irgi menas“, – šypsosi skulptorius, žiūrėdamas į žmonos Rimos patiekalais nukrautą stalą.
Baigęs devynias klases, nesėkmingai pabandęs stoti į Stepo Žuko dailės technikumą, Z. Sederevičius pasuko į Klaipėdos profesinę mokyklą. „Iki tol tapydavau paveikslus, kalto nebuvau laikęs rankose, bet mokytis buvo lengva, – prisimena Zigmas. – Baigęs mokslus, tarnavau tarybinėje armijoje, ten drožti slapčia tekdavo. Iš namų atsiuntė kaltus ir darydavau kaukes, bareljefus, paveikslus iš metalo. Darbus pirkdavo civiliai žmonės, gaudavome po 10–15 rublių. Tuo metu tai buvo geras atlygis.“
Pomėgį perdavė sūnui
Zigmas su Rima turi du sūnus. Vyresnysis, 28-erių Marius, dirba ir gyvena Kaune, jis Vytauto Didžiojo universitete baigė etnologiją. Septyniolikmetis Donatas mokosi trečioje Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasėje. Vaikinas žaidžia krepšinį, jį taip pat traukia medžio darbai.
„Mokausi iš tėtės, jis pataria“, – džiaugiasi Donatas. „O kartais aš jo paklausiu, ar gerai darau, tada jis man pataria, – nusišypso Zigmas. – Dažnai svetimo žmogaus pasiteirauju, nes akis iš šalies geriau pastebi klaidas.“
Ar nežeidžia kritika? „Ne, ne, jokiu būdu, man labai reikalinga kitų nuomonė. O Donatas, matau, turi skonį“, – sako meistras. Pačiam Donatui drožimas – laisvalaikio pomėgis, o studijuoti rinksis techninius dalykus. Mokslo metams artėjant į pabaigą, vaikinas neturi laiko prisėsti prie medžio, tad kol kas kieme kaukši tik vienas – Zigmo kaltas.
Sima Kazarian, „šeimininkės“ koresondentė
Simos Kazarian ir Zigmo Sederevičius asmeninės nuotraukos
