Po parapijos stogu – paslaugos stokojantiems

Kiekvieną ketvirtadienį Vilkaviškio parapijos ūkiniame pastate verda gyvenimas, mat pasinaudoti čia esančia skalbyklėle bei dušais renkasi sunkiai besiverčiantys žmonės, namuose neturintys tokių patogumų.

Statė talkininkai

Idėja įrengti tokias patalpas, kur sunkiai besiverčiantys žmonės galėtų išsimaudyti, persirengti, išsiskalbti drabužius, kilo dekanui prelatui Vytautui Gustaičiui. Taip prieš daugiau nei trejus metus nugriovus seną medinį pastatą šalia labdaros valgyklėlės pradėjo kilti naujas mūrinukas.

Nedidelis 48 m² ploto pastatas, kurio paskirtis buvo numatyta iš anksto, statytas talkos būdu. Prelatas sugebėjo suburti vietos verslininkus, visuomenines organizacijas, kitus geros valios žmones, kad šie paremtų statybinėmis medžiagomis, lėšomis bei savo darbu. Pastatą statė ir Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus moksleiviai – būsimi statybininkai, kuriems tai buvo puiki praktika.

Gauna už dyką

Tačiau dabar statybų rūpesčiai jau seniai pamiršti ir sunkiai besiverčiantys vilkaviškiečiai čia ateina maudytis, išsiskalbti drabužių, patalynės.

Vilkaviškio dekanato Šeimos centro savanorė Ina Striokienė, talkinanti ir skalbyklėlėje, sakė, jog šiomis paslaugomis naudojasi tie, kurie valgo parapijos labdaros valgykloje. Tokių žmonių yra apie trys dešimtys, tačiau skaičius nuolat kinta.

Kaip pasakojo I. Striokienė, ne kiekvienas sunkiai besiverčiantis asmuo naudojasi visomis teikiamomis paslaugomis. Vieniems pakanka išsiskalbti drabužius, kiti ateina tik išsimaudyti. Nei skalbimo priemonių, nei rankšluosčio, muilo, šampūno ar dantų pastos neštis nereikia – viskas nupirkta iš parapijos ir labdarių suaukotų lėšų. Tie, kurie stokoja higienos priemonių namuose, gali pasiimti muilo, dantų šepetuką ar pastos tūbelę. Anot I. Striokienės, stokojantieji tuo tikrai nepiktnaudžiauja ir ima tik tiek, kiek reikia.

Skalbia ne patys

Beje, besinaudojantiems skalbyklėlės paslaugomis žmonėms net ir skalbti patiems nereikia. Jie tiesiog priduoda savo skalbinius, o po savaitės atsiima švarius ir išdžiovintus.

Nors kai kam gali atrodyti, kad darbo ir pajamų neturintys žmonės galėtų bent jau patys skalbtis savo daiktus ir neišnaudoti kitų, I. Striokienė įsitikinusi, jog taip kiltų daugiau rūpesčių. Pirmiausia, tektų sudaryti eiles ir grafikus, kažkam saugoti, kad nedingtų svetimi daiktai, prižiūrėti, kad skalbimo ir džiovinimo mašinos būtų naudojamos saugiai.

Dabar kiekvienas, priduodamas savo skalbinius, įsimena dėžės, į kurią sukraunami jo daiktai, numerį. Kiekvieno daiktai skalbiami atskirai, kad nesusimaišytų. Beje, to pageidauja ir patys skalbinių savininkai.

– Kai tik pradėjome teikti šias paslaugas, žmonės atnešdavo tiek prikauptų skalbinių, jog aš per savaitę jų nespėdavau išskalbti, nors skalbimo mašina veikė ištisai, – pasakojo parapijos savanorė. – Kai kurių drabužiai buvo taip užnešioti, kad per vieną kartą neišsiskalbdavo.

Džiaugiasi ir dėkoja

Dabar daugelis atneša jau išrūšiuotus skalbinius, kad patalynės nereikėtų skalbti kartu su viršutiniais drabužiais ir pan. Tačiau yra tokių, kurie turi vos vieną ar du drabužių komplektus ir pridavę skalbti nebeturi kuo apsirengti. Tuomet drabužių jiems ieško „Carito“ savanorės.

Besinaudojantieji skalbyklėlės paslaugomis – įvairaus amžiaus ir likimų žmonės. Vieni – vos perkopę trisdešimtmetį, kiti – jau solidaus amžiaus. Čia dirbančiai moteriai tenka išklausyti ir skaudžių gyvenimo istorijų, ir tokių, kurios liūdnos tapo tik atėjus gyvenimo rudeniui. Vieni žmonės užribyje atsidūrė nesusiklosčius šeiminiam gyvenimui, kiti – grįžę iš kalėjimo, kenčiantys nuo priklausomybių ar tiesiog nesugebėję susikurti gyvenime kažką materialaus.

Savanorei smagu matyti, kai išsimaudę ir nusiskutę vyrai tiesiog pražysta šypsenomis, džiaugiasi pasijutę tarsi naujai atgimę ir vis dėkoja parapijai už gerumą ir labdarą. I. Striokienė sakė, jog tokia paslauga žmonėms buvo labai reikalinga. Kai kurie sunkiai besiverčiantys asmenys metų metus neskalbdavo drabužių ar patalynės, nesimaudė, nes paprasčiausiai neturėjo kur. Kartais jie skalbinius nešdavosi prasiskalbti į upelį ar ežerą, kiti retkarčiais įsiprašydavo pas pažįstamus.

Mums, gyvenantiems pasiturinčiai ir patogiai, galbūt sunku įsivaizduoti, kad kažkur yra žmonių, kurie net neturi kur išsimaudyti. Tačiau jie yra ne kažkur, o visai greta mūsų.

Eglė Kviesulaitienė

„Santaka“

Autorės nuotraukoje: Parapijos savanorė Ina Striokienė rūpinasi, kad sunkiai besiverčiantys žmonės galėtų išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas