Vartant 1912 m. išleisto kalendoriaus puslapius dėmesį patraukia unikalūs reklaminiai skelbimai. Lietuvoje jau aštunti metai buvo leidžiama lietuviškai rašyti, skaityti ir spausdinti. Skelbimai skatino ragauti Antanavo ir Vilkaviškio miestų alų. O kur dar viešbučiai su savo galanterijos prekėmis. Įvairios drapanos, gramofonai ir armonikos.
Sename kalendoriuje buvo keliama lietuvių patriotizmo dvasia. Čia skleidėsi senovės lietuvių genčių buitis ir vaišingumas.
Pasak senojo leidinio autorių, „svetį mūsų pro-pro-protėviai labai mylėjo. Atėjus svečiui į namus, namų šeimininkė nuplaudavo jam kojas. Senovėje sveteliui nieko nesigailėdavo. Sudėdavo ant stalo pačius geriausius valgius ir gėralus. Nors kas būtų ir priešas buvęs, bet atėjęs į namus jis buvo svečias. Kol jis buvo namuose, niekas jo negalėjo įžeisti, užgauti. Nuskaudus svečią, tų namų šeimininkas turėjo teisę atkeršyti skriaudėjui. Lietuviui rodėsi, kad svetys tik tada gerai pamylėtas, kada išeidavo iš namų gerai pavalgęs ir pasigėręs.
Lietuvių vyrai atlikę laukų darbus, eidavo į amžinas, pilnas žvėrių ir paukščių girias medžioti. Lietuvis visada pasižymėjo drąsa. Sutikęs vilką, šerną, lokį ar taurą nenusigąsdavo. Stipri lietuvio ranka gerai valdė kirvį, ragotinę ir ietį. Gavęs kelis tokius smūgius, lokys krisdavo po kojomis.
Gera akimi nustatyta ir paleista „svilsna“ visuomet pataikydavo į skrendantį paukštį. Ne kitaip būdavo kiškiui, stirnai ar briedžiui.
Tarp girių ir laukų buvo daugybė ežerėlių, upių, upelių. O vandenys – pilni žuvų.
Lietuviai mėgo alų. Antras mylimiausias gėralas – midus. Iš medučio pagamintas saldus skystimas. O bičių ir avilių lietuviai laikydavo daug. Miškuose ir liepynuose. Geri buvo bitininkai. Namuose medaus ir vaško būdavo aibės.
Gėrimams naudotos iš tauro ar jaučio ragų pagamintos taurės. Turtingesni taures puošdavo sidabru ar auksu. Tokios taurės pereidavo nuo tėvų prie vaikų. Iš kartos į kartą. Per puotas skirtas garbinti įvairiausius dievus gerdavo tol, kol pasigerdavo.
Iš laukų darbų lietuviai surinkdavo daug grūdų ir vaisių. Medžiodami gaudavo brangių kailių ir odų. Iš vandenų ištraukdavo įvairių žuvų. Baltijos jūra nuo neatmenamų laikų iš savo gelmių išmesdavo gausybę skaistaus gintaro. Visų tų daiktų lietuviai būdavo ne tik patys pertekę, bet parduodavo tai svetimoms tautoms. Lietuviai nuo neatmenamų laikų užsiėmė prekyba. Žinojo įvairius prekybinius jūrų kelius.
Oras Lietuvoje – gana žiaurus. Žiemą šalčiai ir speigas. Rudenį ir pavasarį nuolatinės darganos. Vasara trumpa ir lietinga. Medinės stubos viduryje buvo akmenimis išgrindžiama duobė. Čia nuolat degdavo namų aukuras. Ugnį laikydavo šventa ir ją garbindavo. Prie tos pačios ugnies valgydavo ir miegodavo.“
1912 m. kalendorius
