1945 metų rugpjūčio 6 dieną (po kelių dienų ir Nagasakyje) pasaulis pirmą kartą išvydo, ką iš tiesų reiškia branduolinis karas – JAV karo lėktuvas „Enola Gay“ numetė atominę bombą „Little Boy“ ant Japonijos Hirošimos miesto.
Šis tragiškas ir siaubingas įvykis per keletą akimirkų pavertė miestą ugnies jūra – dešimtys tūkstančių žmonių žuvo iškart, o likusieji išgyveno pragarą žemėje.
Karas Ukrainoje ir teroristinės šalies grasinimai priverčia rimtai žiūrėti į branduolinę grėsmę, tad „Sūduvos gidas“ nusprendė hipotetiškai panagrinėti, su kokiomis pasekmėmis susidurtume, jei tokia pati bomba būtų numesta ant Suvalkijos sostinės Marijampolės.
„Little Boy“ buvo pirmoji kada nors panaudota atominė bomba, o jos galia ir šiandien kelia siaubą – maždaug 15 kilotonų TNT ekvivalentas. Destrukciją padidino ir tai, kad bomba buvo detonuota ore, maždaug 600 metrų virš Hirošimos centro, kas lėmė milžiniškas pasekmes – jau pirmosiomis minutėmis žuvo apie 70 000 žmonių, o per ateinančius mėnesius – dar dešimtys tūkstančių nuo nudegimų, sužalojimų ir radiacijos sukeliamų ligų.
Dirbtinis intelektas (publikacija paremta naudojantis DI) leidžia perteikti, kaip atrodytų tokia analogiška tragedija Marijampolėje – nedideliame, ramiame Lietuvos mieste, kur gyvena maždaug 35 tūkstančiai žmonių.
Remiantis pateikta informacija ir duomenimis, sprogus tokiai bombai miesto centre, smūgio banga ir karščio pliūpsnis per pirmąsias akimirkas sunaikintų viską beveik pusės kilometro spinduliu. Vos per akimirką žūtų tūkstančiai žmonių – ne nuo bombos skeveldrų, bet nuo akimirksniu kilusio ugnies gūsio, sprogimo bangos ir griūvančių pastatų.
Toliau situacija nebūtų geresnė – iki maždaug dviejų kilometrų nuo epicentro miestas būtų nusiaubtas gaisrų, smūgio bangos ir pražūtingos radiacijos: kelių kilometrų spinduliu lūžtų namų langai, o gyventojai patirtų sunkius nudegimus, sužeistų stiklo šukės, daugelis pastatų sugriūtų arba taptų nebetinkami gyventi.
Galiausiai, jei stebuklingu būdu pavyktų išgyventi, lauktų nematomas priešas – jonizuojančioji spinduliuotė, kurios padarinius marijampoliečiai pajustų po savaičių ar metų. Skaičiuojama, jog žuvusiųjų skaičius Marijampolėje galėtų siekti iki 20–30 tūkstančių žmonių, o tūkstančiai kitų nukentėtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o miesto sveikatos apsaugos sistema būtų visiškai nepasirengusi tokiai katastrofai.
Tačiau fizinė žala ir žmonių netektys – tik viena medalio pusė. Po šios griaunančios katastrofos miesto infrastruktūra – nuo vandentiekio ir elektros tinklų iki ryšių ir transporto – būtų visiškai paralyžiuota: gyventojai liktų be pagalbos, be informacijos, be galimybės pabėgti ar susisiekti su artimaisiais. Neaišku, koks likimas ištiktų gydymo įstaigas, tačiau akivaizdu, kad jei jos dar stovėtų, būtų perpildytos.
Pavojus kiltų ne tik Suvalkijos sostinei – radiacijos tarša pasklistų už miesto ribų ir, priklausomai nuo vėjo krypties, galėtų paveikti ir aplinkinius rajonus – Kazlų Rūdą, Kalvariją ar net Alytų bei Suvalkus (Lenkija). Tokiu atveju iškiltų didelė dilema: kur evakuoti žmones, jei aplinkiniai regionai taip pat būtų pavojingi gyventi?
Marijampolė – kultūros, istorijos ir bendruomeniškumo pavyzdys, tačiau atominės bombos sprogimas visą tai sunaikintų, nes nėra aišku, kiek metų reikėtų miesto atstatymui. Galų gale, ar žmonės norėtų čia sugrįžti?
Šiandienos pasaulis, nors ir nutolęs nuo Šaltojo karo laikų, vis dar gyvena branduolinės grėsmės baimėje: Rusijos grasinimai, nestabilumas ir konfliktai Artimuosiuose Rytuose, branduolinių ginklų bandymai Azijoje – visa tai verčia klausti: ar tikrai šiuolaikinis žmogus supranta, kas yra atominis karas, ir ar darome viską, kad jo daugiau niekada nesulauktume?
