Koronovirusas, Covid – 19, „klastingasis virusas“. Iš visų kampų seka žmogų baisiausias virusas. Apie jį kalba radijas, matome televizijos ekranuose debatus, konferencijas, siužetus iš viso pasaulio miestų, mokomės iš reklamų, kaip reikia plauti rankas… Ir visa tai reikia žiūrėti, stebėti, dėtis į galvą, nes tu esi namuose ir nuo to negali pabėgti.
Ką veikti namuose, kai negali susitikti su vaikais, vaikaičiais, pažįstamais? Todėl lieka knyga. Skaitau knygas, nors kai kurias esu jau perskaičiusi.
Paėmiau į rankas Manto Varaškos knygą „Žmogiškumo vardu“ (Marijampolė 2018, „Piko valanda“). Esu gavusi knygą dovanų. Ją padovanojo Šv. Kalėdų proga. Ir tuojau perskaičiau. Tačiau dabar vėl sėdau ir skaitau antrą kartą.
Autorius Mantas Varaška – teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas, buvęs Seimo narys, buvęs MRU dėstytojas, lektorius, socialinių mokslų daktaras, dabar – Kazlų Rūdos miesto meras.
Ši knyga – jo pirmoji. Knyga (o gal pavadinkime – fantastinis romanas) kaip tik ta, kurią reikėtų perskaityti kiekvienam, juolab, kad fantastinių romanų šiandien ne tiek jau ir daug. Būdamas filosofas, autorius nuostabiai reiškia mintis apie laiką, žmogaus nekintamą norą būti turtingu, nemirtingu, valdyti kitus. Niekad nesikeičiantys žmogaus lūkesčiai, viltys, svajonės bei kova su nematomais priešais.
„Rašant knygą, susipažinta su daugybe astronomijos, genetikos, neoantologijos, fiziologijos, antropologijos, biochemijos straipsnių. Gamtos įvairių mokslininkų įžvalgos, įvertinti NASA kosmoso politikos pokyčiai. Todėl siužeto plėtotė nėra tik lakios fantazijos vaisius. Tai – reali ateities tikimybė“ (Mantas Varaška. Žmogiškumo vardu. Prologas 5p.)
Galbūt tai – „reali ateities tikimybė“, tačiau kol kas mes dar gyvename XXI amžiuje. Gyvename 2020 metais. Kas buvo prieš tai, žino daugelis ir pergyveno todėl ir šiandien dar gyvena prisiminimais. Tačiau paskaityti kas bus 2049, 2133, 2341, 2469, 2480 metais, reikia turėti labai lakią vaizduotę, suintriguoti skaitytoją, kad tas, net ir nejausdamas laiko tėkmės, seka nemirtingojo herojaus Satnamo pėdomis. Kartais pajunti pavydo jausmą, skaitydamas apie jo turtus, namus nuostabias kolekcijas. Žmogus geisdamas turto, žudo žmones, juos išnaudoja, jaučiasi galingiausias, protingiausias, tačiau jis neturi žmogiškumo jausmo, jam svetimas švelnumas, atjauta. Nors gyvena jis 600 metų, pergyvena Trečiąjį pasaulinį karą, stebi gamtos ir gyvūnijos išnykimą, mato pasaulio katastrofą, gyvena su robotais, kurie jam tarnauja, bet jis nemato žmonių, yra atskirtas nuo pasaulio, kadangi gyvena požemyje, iškastame 50 metrų po žeme. Jis negalvoja, kaip padėti pasauliui vėl atsitiesti, gydyti padarytas katastrofos žaizdas. Žmogus gyvena dėl savęs, dėl savo savanaudiškų tikslų. Jis neturi žmogiškumo jausmo, jo neaplankė meilė, jis nepajuto gailesčio silpnesniems, žemesnės civilizacijos žmonėms žalmėgiams. Galima ilgai dar sekti herojaus Satnamo pėdomis, stebėti, kaip pamažu keičiasi žmogus, tačiau pagrindinė mintis – žmogaus gobšumas, savivaliavimas, beširdiškumas, troškimas keršto, pavydas ir silpnavališkumas. Ir kiek metų beprabėgtų žmoguje šios savybės išliks ir jos niekur nedings. Netgi Mėnulyje gyvenantys selenoidai, norėdami patys išgyventi, chemijos būdu ištirpindami ir išskaidydami žmonių kūnus, maitinosi skysčiu, kurio pritekėdavo į Atvirumo ir Malonumo vonias.
Skaitant knygą, kyla įvairių minčių, galima lyginti su esamuoju gyvenimu čia ir dabar, mintimis nusikelti į ateinančius amžius, metus įvairius pasaulio kraštus, tačiau visur gyvena žmonės, yra žmogaus išnaudojimas, aukštesnioji ir žemesnioji klasė, mokslo pažanga žmonių grobimas, gamtos stichijos, kartų kaita, robotai, aptarnavimas, pasinaudojimas valdžia, sureikšminamos aukštesnės pareigos, tačiau trūksta žmogiškumo, meilės, atjautos, savigarbos, tolerancijos, įžvalgumo, nuolankumo ir atleidimo jausmo.
Suprantu, kad kiekvienas perskaitęs šią knygą, ją supras savaip. Tačiau šis jaunas autorius pasižymi lakia vaizduote, turi nuostabią regimąją fantaziją, sugebėjimą aprašyti pasaulio vietovės gamtą, reljefą, pritaikyti savo, teisininko, diplomato, politiko, visuomenininko žinias. Savo įžvalgumu, menišku herojų portretų atskleidimu per jų nesėkmes, klystkelius, tobulėjimus, netektis, džiaugsmus parodyti ne tik jų fizines, bet ir dvasines savybes. Autorius leidžia skaitytojui pagalvoti, kaip aš būčiau pasielgęs vienoje ar kitoje situacijoje. Ir kaip mes šiandien besistengtume atrodyti gražesni, protingesni ir ateityje žmogus išliks dvasiškai silpnas, pažeidžiamas, sumaterialėjęs, psichologiškai palaužiamas.
Keičiasi metai, praslenka amžiai, tačiau nesikeičia žmogus. Ačiū autoriui Mantui Varaškai už knygą, kurią skaitydama pamiršau, kad yra Covid-19 virusas, kad reikia sėdėti namuose, kad Šv. Velykos bus tuščiose bažnyčiose ir gatvės bus tuščios. Kad išduodame kartais savo idėjas, esame mažaraščiai, kartais bailiai, kartais morališkai neišprusę bet… esame.
Elena Dekaminavičienė, Kazlų Rūda
