Lapkričio 11 dieną, per šventą Martyną, būdavo baigiamas gyvulių ganymas laukuose, šeimininkės atsiskaitydavo su piemenėliais, o šeimininkai, atpylę grūdų dvarui, bažnyčiai, kaimo pribuvėjai, užbaigdavo rudens darbus ir ruošdavosi žiemai. Igliaukoje (Marijampolės sav.) šv. Martyno dieną buvo surengta vakaronė „Martynui gaidį kirtau devyskiautį“, kurioje susirinkusios kaimo bendruomenės šeimos prisiminė senąsias lietuvių tradicijas bei papročius.
Etnokultūros paveldo raštuose minima, jog būtent šią dieną piemenys, nesulaukdami pirmojo sniego, vesdavę baltą ožį aplink baltą beržą, taip tikėdamiesi greičiau sulaukti ganiavos pabaigos. O kadangi šis ruduo užsibuvo gana šiltas, tad į Igliaukoje vykusią Martyno šventę Marijampolės etnografinio kolektyvo „Žolynukai“ vaikai taip pat atsiginė ožį ir jį gainiodami vis prašė, kad pagaliau iš debesų sniegas imtų kristi ir po visų darbų žiemos linksmybėms ateitų metas. Suaugusieji vaikams priminė apie tai, kokius darbus ilgais rudens ir žiemos vakarais kaimo gryčiose dirbdavo senovėje. Čia dūzgė tikrų tikriausias ratelis, kuriuo buvo verpiami siūlai, taip pat buvo galima pamatyti ir sužinoti, kaip buvo vejamos ašutinės virvės. Žinoma, šventėje netrūko įvairiausių juokų ir žaidimų, o ant stalo – sočių rudeninių vaišių.
Seniau kaimo žmonės iš šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. O kadangi per šv. Martyną nebuvo nei ledo, nei vandens, o dangus buvo apniukęs, taip ir liko mįslė, kokios žiemos ir Kalėdų sulauksime.
Tradiciniame kalendoriuje šv. Martyno diena buvo paskutinė rudens šventė. Buvo sakoma, kad po šv. Martyno tik velniai laužo vantas, taip norint pašiepti tuos, kurie laiku neatliko rudeninių darbų.
Tačiau senosios tradicijos, spėliojimai ir posakiai jau vis mažiau turi galios ir tik kartais juos prisimename tokių švenčių metu.
Milda Kudirkaitė
Nuotraukose:
- Rudeninių kaimiškų vaišių buvo pilnas stalas
- Senoviniu rateliu buvo verpiami siūlai, o tvirtos vyriškos rankos vijo ašutines virves.
- „Žolynukai“ su vadovėmis Dalia Venckiene ir Vita Gvazdaitiene linksmino piemenėlių dainomis ir žaidimais.
- „Žolynukai“ ujo ožį, kad greičiau sniegas iš dangaus pabirtų ir žiemos linksmybės prasidėtų.
- O Marijampolės kapela „Jovarai“ (vadovas Albinas Venclova) paskutinę rudens šventę prieš žiemos stingulį ragino švęsti itin linksmai.