Grožio studijos Dosima savininkė Vaida Lukšienė – sėkminga verslininkė ir keturių nuostabių vaikų mama. Ši veikli moteris savo pavyzdžiu įrodo, jog gausią šeimą ir karjerą tikrai galima sėkmingai suderinti. Reikia tik didžiulio noro ir artimųjų palaikymo.
Esate veikli moteris, turite savo verslą. Kaip pavyksta suderinti motinystę ir karjerą?
Vienas lauke – ne karys. Už tai, ką dabar turiu, esu dėkinga savo vyrui. Jis buvo didžiausias iniciatorius Grožio studijos Dosima atsiradimo istorijoje. Nemanau, kad be šeimos palaikymo būčiau tas, kas esu.
Darbas man visada buvo kaip hobis, todėl ilgus metus dirbau su malonumu. Iš pradžių norėjau susikurti darbo vietą tik sau. Bet, bėgant metams, poreikiai didėjo, norėjosi tenkinti klientų poreikius, prireikė daugiau procedūrų ir taip iš mažos kirpyklėlės atsirado ne tik grožio studija, bet ir Kirpėjų meno mokymo studija, susibūrė puikus kolektyvas. Viskas vyko palaipsniui, per tą laiką gimė vaikai, plėtėsi verslas, todėl palaipsniui išmokau ir suspėti.
Nemeluosiu, kad viskas buvo tik rožėmis klota. Atėjo laikas, kai rutina nugalėjo. Reikėjo daug ką permąstyti, peržiūrėti vertybes. Jau vesdama kirpėjų kursus ir seminarus supratau, kad norėčiau dirbti pedagoginį darbą, sukauptomis žiniomis dalintis su didesne auditorija (vaikystėje svajojau būti arba mokytoja, arba medike). Tai paskatino įgyti pedagogės išsilavinimą.
Svajonės pildosi, dabar dirbu MPRC kirpėjų profesijos mokytoja.
O šeimos visada norėjau didelės. Labai ją vertinu ir myliu. Tai yra didžiausia mano vertybė. Pati esu jauniausia iš trijų vaikų, todėl derinti du malonumus, darbą ir šeimą, visai neblogai pavyksta.
Turėdama tris vaikus įsivaikinote dar vieną mergaitę. Kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?
Mintys materializuojasi. Kažkada, kai po jaunėlio Marijono gimimo manęs paklausė: Gal dar bus sesytė? – pasakiau: Nebent iš vaikų namų. Dažnai pagalvodavau, kai su praktikantėmis lankydavomės vaikų namuose, o kas juos pabučiuoja prieš miegą, pasaką paseka, apkabina ir priglaudžia.
Nuo pat vaikystės nebuvau abejinga tiems, kuriems likimas pagailėjo šeimos arba ją atėmė. Dėkoju Dievui už tokį vyrą ir tokius vaikus, kurie yra ne mažiau empatiški. Šiam sprendimui reikėjo subręsti, o kai pamatėme Gabytę, abejonių nekilo: Ji mums skirta, vežamės nors šiandien, – pasakė vyras.
Ar sunku būti daugiavaike mama?
Jei būčiau vieniša daugiavaikė mama, būtų be galo sunku. Dabar sunkumais pasidaliname su vyru ir man lieka ta dalis sunkumų, kuri kartu ir malonumas. O mama būti man tikrai nesunku.
Ar lieka laiko sau, savo pomėgiams?
Kai vaikai buvo maži, o dar darbas, reikalaujantis daug laiko ir jėgų, pomėgiams laiko likdavo nedaug. Mano laikas būdavo, kai vaikai užmiega. Dabar lengviau, vaikai jau padeda, todėl galime su vyru pabėgti, pabūti dviese. Dažniausiai pradedame organizuot išvyką dviem, o baigiasi išvyka šeimai. Bet, jeigu kalbant apie mane pačią, laiko sau dabar turiu daugiau, vaikai juk auga, naktimis jau miega.
Koks visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas? Ar esate sulaukę neigiamų žmonių reakcijų?
Neigiamų reakcijų tikrai niekada nesulaukiau, o nuostabos, kai sužino, kiek turime vaikų, mačiau.
Kokia esate mama: griežta ir reikli ar liberali, duodanti vaikams daug laisvės?
Jei reikėtų mano mamai atsakyt už mane, tai ji sakytų, kad jiems duota visiška laisvė. Bet man taip toli gražu neatrodo. Tiesiog stengiuosi pasitikėti vaikais, susitarti. Kartais būnu griežta ir reikli, kartais –liberali. Tai priklauso nuo situacijos. Kartą vidurinis sūnus sako: Norėčiau taip išauklėti vaikus, kaip tu mus. Tai buvo didžiausias komplimentas.
Kokiais principais vadovaujatės auklėdama vaikus?
Kas tinka vienam, netinka kitam. Vaikai skirtingų charakterių, pomėgių ir temperamentų. Todėl tenka pritaikyti gana skirtingus auklėjimo būdus kiekvienam atskirai. Pirmiausiai, manau, yra svarbu ugdyti asmenybę, suteikti vaikams psichologiškai saugią aplinką. Vaikas turi turėti žodžio laisvę, turi nebijoti sakyti tiesą, kokia ji bebūtų. Svarbu jį išklausyti ir stengtis patarti, jokiu būdu nesmerkti. Auklėjimas neturi būti tik taisyklių ir nurodymų ar grasinimų visuma. Bendraudama su vaikais, dažnai kalbu apie blogo ar gero elgesio padarinius ateityje. Taip ugdomos vertybės . Reikia meilę, dėmesį bei rūpestį vaikams rodyti, o ne slėpti, tuomet ta meilė sugrįš šimteriopai. Mūsų vaikams atsisveikinant ir pasisveikinant bučkis būtinas.
Ar pritariate nuomonei, jog gausiose šeimose augantys vaikai yra apdovanoti geresniais bendravimo įgūdžiais, yra rūpestingesni ir nesavanaudiški?
Nesakau, kad augantis vienturtis neturi pakankamai bendravimo įgūdžių, yra mažiau rūpestingas ir savanaudiškas. Visuomenėje tokia nuostata tikrai yra. Aš manau, kad viskas priklauso nuo auklėjimo, vaikui skiriamo laiko, galų gale, nuo jo charakterio ir jį supančios aplinkos. Juk vienas augantis vaikelis gali turėti kačiuką, šuniuką ar kitą gyvūnėlį, kuriuo galės rūpintis, užsiimti užklasine veikla, taip lavinami bendravimo įgūdžiai ir t.t. Toje pačioje daugiavaikėje šeimoje gali augti savanaudžiai, nerūpestingi, prastai komunikuojantys vaikai. Viskas priklauso nuo šeimos, jos aplinkos ir klimato joje. Taigi negalėčiau klijuoti vienos etiketės vieniems ir kitos – kitiems.
Erika Simniškytė
