Beveik priešais Marijampolės dramos teatro rūmus, P. Armino ir Margaritos gatvių kampe, stovi neįprastos formos dailus mūrinis pastatas, kuriame teikiamos medicininės slaugos paslaugos. Per daugiau kaip du šimtus metų šio pastato paskirtis beveik nesikeitė. Susipažinkime su jo istorijos pagrindiniais faktais.
Vienuoliai marijonai laiku neišpildė vieno savo fundatorės Pranciškos Ščiukaitės Butlerienės prašymo ir nepastatė ligoninės dešiniajame Jevonio upelio krante, netoli žiočių. Vis tik 1788 metais pirmoji medinė špitolė buvo pastatyta į rytus nuo bažnyčios (tiksli vieta nenustatyta), kurioje dirbo tik vienas gydytojas. Daugiau apie šią LDK laikais Marijampolėje veikusią gydymo įstaigą patikimų žinių neturime.
1795 – 1807 m. Marijampolę administravo okupacinė prūsų valdžia, kuri įvairiais būdais skatino mūrinių ar tinkuotų medinių pastatų statybą. Kadangi jie nerado nė vienos patalpos tinkamos valstybinei ligoninei steigti, tai iniciavo jos statybą Liudvinavo kelio pradžioje. Vienas tarpukario laikraštis bylojo: „Prūsai atėmė iš marijonų gabalą žemės (…)“. Į pietus nuo bažnyčios, parko prieigose ir iškilo vienas tokius reikalavimus atitinkantis statinys – ligoninė. Prūsų raštininkai pabrėžė, kad ji „kaštavo brangiau negu prieglauda ir mokykla“.
Manoma, kad čia aprašoma vienaaukštė, pirmoji miesto (o ne privati) ligoninė buvo pastatyta 1800 metais. Šį statinį geriausiai reprezentavo pietvakarių kampas, sujungęs du vienodo ilgio šoninius korpusus, trikampiu frontonėliu ir simboliniais kuorais viršuje. Žmonių vadinamus „Sveikatos namus“ stilistiškai prailgino ir horizontalios įbrūžos tinke; praeicviui susidaro įspūdis, kad namas statytas iš atskirų blokų. Tuo pat metu pro ją prūsai pravedė platų Liudvinavo kelią, kurį apsodino liepomis. Iš pradžių ligoninė turėjo apie 30 lovų. Žinoma, kad XIX a. pradžioje felčeriais dirbo Samsonas ir Savickis. Šiek tiek vėliau gydytojo praktika užsiėmė Strogulevskis.
Statinys pateko į 1866 m. valdžios geometro sudarytus įvairių miesto dalių planus. 1869 m. plane ligoninė vaizduojama visai kitaip (su pusiau uždaru kiemu), negu ją pastatė prūsai. 1881 m. prie šiaurinės ligoninės dalies „prijungė“ priestatą (matyt, medinį), kuriame turėjo gyventi gydytojas; 7 vietos buvo skirtos ir ligoniams gulėti. 1884 m. dokumente minima, kad laisvame sklype tarp Bažnyčios ir Ligoninės gatvės, nėra gero paplavų nutekėjimo ir čia kaupiasi nešvarumai. Ligoninei priklausė ir keli pagalbiniai ūkiniai pastatai: malkinė, arklių ir karietos laikykla, sandėlis.
Suvalkų apskrities architektas L. Boguckis pasiūlė kaip sutvarkyti šalia šv. Margaritos ligoninės (šis pavadinimas atsiranda po 1863 metų) esančią teritoriją, tačiau valdžia nedaug ką nuveikė. Vis tik 1893 m. gydytojo E.Uscinskio iniciatyva burmistratas remontavo ligoninę. 1896 m. ji turėjo 30 lovų. Įdomu, kad jau tuo metu mieste gydytojais daugiausia dirbo lietuviai; iš jų garsiausias – Kazys Grinius (praktikavo nuo 1902 m.). Tačiau jie mieliau vertėsi privačia praktika, negu dirbo prasčiau apmokamame valdiškame darbe. 1925 m. ligoninė turėjo 60 lovų. Gulėjusių ligonių skaičius augo taip: 1921 – 440, 1922 – 563, 1923 – 599, 1924 – 649. Tuo metu ligoninėje veikė keturi skyriai; dirbo du gydytojai ir keturios gailestingosios seserys. XX a. IV dešimtmetyje ligoninės gatvė (tai neįteisintas vardas), caro laikais turėjusi ir Šv. Margaritos vardą, nunyko. Galutinai šios senos gydymo įstaigos svarbą nustelbė didžiuliai ligoninės rūmai, iškilę prieš pat II pasaulinį karą gretimame sklype.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
1. Taip šiandien atrodo pirmoji Marijampolės ligoninė
2. Tas pats ligoninės pastatas tarpukariu.