Anot praėjusių laikų šaltinių, „senyvas Suvalkijos ūkininkas apsivelka lininius marškinius. Netrukus prieš šeimininko akis atsiveria platus kviečių laukas. Rugiapjūtė jau čia pat.
Iš linų pakilusi pempė palydi jį klyksmu.
Aušta gražus rytas. Tą rytą žygiavo aštuoni ir dalgius nešini pjovėjai. Šalia, su grėbliais rankose dirbo linksmos merginos.
Dabar jau lengviau. O anksčiau, prieš gerą šimtmetį rugius kirsdavo vienarankiais pjautuvais. Pjaudavo didelėmis talkomis. Padėdavo ne tik kaimynas kaimynui, bet ir kaimas kaimui.
Kapsų rugiapjūtės pabaigtuvėse grėbėjos pindavo gražų rugių varpų vainiką. Kirtėjai rugius dėdavo į pėdus. Vainiką pindavo tokį, kad būtų galima uždėti ant galvos. Rugių kirtėjai varžėsi tarpusavyje. Kiekvienas stengėsi nukirsti paskutinį pradalgį. Už tai buvo gaunama geresnė vieta prie pabaigtuvių stalo.
Sunkus rugiapjūtės darbas pasibaigdavo tik sutemus. Paskutiniais mostais paguldžius auksines javų varpas talka eidama namo dainuodavo.
Sugrįžus į kiemą laistydavosi vandeniu. Kartais net ištisais kibirais. Vyrai laistydavo merginas. Atsikvėpdavo ir sėsdavo už stalo. Pirmasis kirtėjas su grėbėja sėsdavo kerčioje. Visi kiti – aplink stalą.
Šeimininkas atnešdavo statinę alaus ir degtinės. Alus buvo pagamintas dar prieš savaitę ir laikytas rūsyje. Šeimininkė atnešdavo sūrių, skilandžių ir kumpių. Skambėdavo juokas ir daina.
Kaimo vyrai kieme grodavo armonika. Nuovargis kaip mat praeidavo.“
1938 m.
