Tarpukaryje gyvenęs kaunietis pasisvečiavęs Naumiestyje patraukė link Šakių.
Pasak prieškario turisto prisiminimų, „tokiu blogu keliu, kuris vedė į Naumiestį daugiau dviračiu nenorėjau trankytis. Šiek tiek pailsėjau ir ėjau ieškoti vežėjo, kuris nuvežtų į Šakius. Mano laimei suspėjau nutverti „karetką“.
Savo dviratį palikau vienam geram žmogeliui globoti. Pats sėdau į vadinamą „diližaną“. Mūsų vežikas pažadėjo iki 5 val. vakaro mus gyvus ar negyvus pristatyti į Šakius. Karetkoje be manęs važiavo dar keturi. Pasakysiu, kad turbūt niekur nieko nerasi nuobodesnio, nei važiavimas karieta. Negali nei žmoniškai atsisėsti, galva į lubas remiasi. Langeliai mažučiai – nieko per daug nepamatysi.
Kelias link Šakių kelis kilometrus eina palei prūsų rubežių. Už rubežiaus laukai išdirbti, sukasinėti. Net menkiausio nenaudojamo žemės plotelio nepamatysi. Trobėsiai mūriniai ir baltai nudažyti. Stogai raudoni. Vien tik vienkiemiai. Keliai dažniausiai, vien plentai, apsodinti medžiais. Šalia kelių nutiesti specialiai pėstiesiems vaikščioti takeliai. Nemažai matosi vėjinių didelių malūnų.
Vėliau aš aplankau Vaičaitį. Sustojame Sintautuose, todėl iškart lekiu į kapines aplankyti Prano Vaičaičio kapo.
Kapinynas yra gana puikioje vietoje. Kapinės apaugusios berželiais, ant upelio kranto. Ant Vaičaičio kapo pastatytas paprastas akmens kryžius. Ant jo iškalta lyra – dainiaus simbolis: vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Perskaitau posmą: „Vai lėkite dainos iš vargo nupintos. Iš kaimo į kaimą, pas jaunus senus. Paguoskite širdis nelaimių sutrintas, nušluostykit ašaras, kelkit jausmus“.
Šie du didvyriai, V. Kudirka ir P. Vaičaitis – Suvalkijos atgimimo pranašai. P. Vaičaičio amžinoji poilsio vieta atitinka jo visą kūrybą: sentimentalią ir melancholišką. Kapą puošia svyruokliai berželiai. Žemiau ramiai tyliai teka upelis, – trumpą pasakojimą užbaigia po senąją Suvalkiją keliavęs kaunietis.
Tomas Sušinskas
