Ukmergės rajone kalnuotos rytų Aukštaitijos aukštumos susiduria su derlingomis šiaurės Lietuvos lygumomis. Šioje riboje stovi senas Siesikų miestelis.
Tarpukario Lietuvoje tai buvo tipiškas provincijos kampelis, kurio ramybės nedrumstė traukinių dundėjimas, fabrikų ar automobilių sirenos. Todėl gyvenimas čia plaukdavo tyliai, ramiai, be jokio skubėjimo.
Vaismedžių sodų apsuptos glūdėjo gražios ir švarios ūkininkų seklyčios. Ant jų palangių žaliuodavo rūtos ir įvairiausios gėlės. Iš daržinių ir kluono dvelkdavo naujojo derliaus ir šieno kvapas. Vakarais jaunimo rankose juokdavosi ir verkdavo armonika, o per laukus skambėdavo daina.
Tačiau buvo laikai menantys miestelio pradžią. Į Siesikus plūdo gausios savos ir svetimos kariuomenės vilkstinės. Žvangėjo ginklai, sproginėjo patrankų šūviai, ir gausiai liejosi kraujas. Miestelis regėjo LDK kariuomenės būrius, lenkų, švedų, rusų ir prancūzų pulkus. O vietiniai kentėjo nuo karo, bado, ir maro.
Ant kalnelio baltuoja mūrinė, 1537 metais pastatyta Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia. Žemas ir storas, siaurais langeliais bokštas suteikia bažnyčiai viduramžių riterių laikais pastatytos pilies įspūdį. Šešioliktame amžiuje iškilusi šventovė mena laikus, kada bažnyčios atlikdavo gynybinės tvirtovės funkcijas. 1937 metais Siesikų miestelyje nuvilnijo bažnyčios keturių šimtų metų sukakties pastatymo iškilmės.
Už miestelio, ežero pakrantėje dunkso Siesikų pilis. Prieškaryje šimtamečių medžių apsuptyje stūksojo didžiuliai rūmai. Storos mūrinės sienos ir bokštai liudija, kad pilis buvo skirta gynybai.
1655 metais Kėdainiuose etmonas Jonušas Radvila sudarė sutartį su švedų generolu. Anksčiau švedų pulkai traukdavo iš Kėdainių ir Panevėžio į Ukmergę, Vilnių. Pakeliui jų kelyje atsidurdavo Siesikai. Vieną kartą miestelyje buvo susitelkę unijos su lenkais šalininkai. Pora šimtų išpuikusių bajorų ir šlėktų ramiai sau pietavo Siesikų pilyje. Vilko iš rūsių seno vyno ir midaus statinaites. Sakydami tostus grasino sutriuškinti švedų ir Jonušo Radvilos raitelius.
Vidurnaktį švedų kariuomenė įžengė į miestelį. Apiplėšė gyventojus, išlaužė bažnyčios duris ir įleido į vidų savo arklius. Tai pamatęs vietinis gyventojas nulėkė į pilį ir pranešė lėbaujantiems bajorams. O šie užsibarikadavo ir tęsė puotą. Tikėjosi, kad pilies sienos yra neįveikiamos.
Kitą ryta per pilies langus pamatė švedų kariuomenės patrankas. Lenkų bajorų narsumas išgaravo. Stumdydami ir mindžiodami vienas kitą, pradėjo bėgti iš pilies. Vieni pasislėpė ežero švendruose, kiti pasidavė į nelaisvę.
Švedai žygiuodami per Lietuvą pradėjo patirti nesėkmes. Teko grįžti atgal per Siesikus. Apylinkėse tūnojo lenkų ir lietuvių pulkai, kurie progai pasitaikius užpuolė atėjūnus. Švedai netikėtai pradėjo bėgti, užklimpo pelkėse ir paliko visas savo patrankas. Apie du šimtai pateko į nelaisvę, vadas nusišovė, o grobį pasidalino lietuviai ir lenkai.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje šalia pilies rūmų stovėjo dvi švediškos patrankos menančios šiuos mūšius. Siesikų neaplenkė ir Napoleono kariuomenė. Prancūzų maršalo štabas įsitaisė pilies rūmuose. Iš menių dingo brangūs paveikslai, baldai. Visi gyvuliai tvartuose buvo paimti maistui.
1861 metais prasidėjo lenkų ir lietuvių sukilimas prieš rusų valdžią. Iš Siesikų apylinkių kovoti išėjo didelis skaičius bajorų ir valstiečių.
Pagirio, Taujėnų, Raguvos giriose garsiausias buvo kunigo A.Mackevičiaus sukilėlių pulkas. Sukilimui baigiantis kunigas kartu su savo vyrais pasitraukė į Siesikų miškus ir toliau puldinėdavo rusus. Vėliau netekęs visų savo žmonių, A.Mackevičius liko vienas. Atbėgo į Siesikus slapstytis, bet niekas nenorėjo jo priimti. Miestelyje knibždėjo rusų šnipų. Todėl vienas pilyje tarnavęs žmogus kunigui nurodė lysti į garsiojo ąžuolo drevę. Neradęs kitos išeities sukilėlių vadas pasiūlymą priėmė.
Dvi savaites Mackevičius lindėjo drevėje. Maisto, drabužių atnešdavo žuvusių sukilėlių žmonos ir seserys. Kartais kunigas šalia ąžuolo naktimis laikydavo kuklias mišias. Vėliau rusų baudžiamasis būrys susekė kunigo slėptuvę. Mackevičius buvo priverstas iš Siesikų dingti. Norėjo bėgti į Prūsiją. Tačiau besirengiant persikelt per Nemuną rusai jį sučiupo ir atvežė į Kauną. Pasmerkė mirčiai ir viešai pakorė.
Tarpukario Lietuvoje Siesikų pilies šeimininkais tapo Daugėlų šeima. Savo pavardės kilmę aiškindavo taip: „Daug galintys.“ Pasakojama, kad senasis Daugėla savo dvaro miškuose niekada nekirsdavo medžių. Jeigu prireikdavo medienos vykdavo pirkti į kitų miškus. Saugodavo viską, kas gyva – neskriausdavo net musės.
Daugėlų pasididžiavimas buvo toliau nuo miestelio stovėjęs dvaro kumetynas. Poros šimtų metrų ilgio pastatas sudarė savotišką namų bloką. Vietiniam policijos viršininkui pasamdžius darbininkus nugriauti kumetyną, Daugėla padavė pareigūną į teismą ir bylą laimėjo. Save laikė lietuviu. Švenčiant keturių šimtų metų Siesikų bažnyčios jubiliejų išrėžė kalbą, kad Lietuva privalo atsiimti savo istorines žemes iš lenkų. Lenkų spaudoje Daugėla buvo išvadintas išdaviku.
Daugėlų giminės didžiausia silpnybė buvo senovės reliktų kolekcionavimas. Siesikų pilies bibliotekoje buvo priskaičiuojama per penkis tūkstančius knygų. Ant sienų kabėjo ištisos retų paveikslų kolekcijos. Labai vertino senuosius Siesikų miestelyje buvusius pastatus. Tarpukario Lietuvoje Siesikuose susipynė įvairiausios architektūrinės formos. Miestelis buvo vadinamas gyvuoju tėviškės muziejumi po atviru dangumi.
Tomas Sušinskas
