Anot 1917 m. išleistos publikacijos „Lietuvos Aide“, „Lietuvių Naumiestis ir vokiečių Širvinta yra du atskiri miesteliai vienas šalia kito, kuriuos skiria valstybės siena. Širvinta – švarus, tvarkingas, nors ir mažesnis. Naumiestis šiek tiek susmukęs, visuomet švarinamas ir tvarkomas.
Širvinta anksčiau suteikdavo Naumiesčiui įvairiausių Vokietijos fabrikų dirbinių: audinių, gelumbių, dviračių ir mašinų. Visa tai ėjo kontrabanda. Savo ruožtu Naumiestis per muitinę į Širvintą pervarydavo daugybę lietuviškų arklių, žąsų, javų.
Taip buvo pirma. Dabar, (pirmojo) karo metais Širvintą rusai pavertė griuvėsiais. Ir gyvenimas ten kuriasi iš naujo tik ant krūvos nuodėgulių. Naumiestyje taip pat daug kas sunaikinta, bet kas liko susitvarkė ir susišvarino. Yra įvesta jau elektra. Įkurta didelė pieninė, ligoninė, šutinamoji įstaiga, pastatytas naujas tiltas per Šešupę (senąjį tiltą rusai buvo sudeginę).
Visa tai padarė vokiečiai. Naujas tiltas gal ir nesiūbuotų šunyčiui „zovada“ perbėgus, kaip a.a. Vincas Kudirka rašė, bet moterėlės dabar vietoj tiltu „bevelija“ verčiau blauzdas Šešupėje paplauti. Matyt vengia gražiosios muitų būdelės, kur pėsčiam tenka mokėti tris kapeikas, o važiuotam – 10 kap. Dabar, priskyrus Meištų priemiestį, Naumiestis pasidarė ne toks žydiškas, t.y. virto lietuviškesniu.
Prekyba Naumiestyje dabar paliko tik krautuvėje. Krautuvių yra dvi – lietuvių, ir per dvidešimt žydų rankose.“
1917 m. Širvinta-Naumiestis.
