Stiklo meno darbų paroda REFLEKSIJA x REFLEXION

Gruodžio 15 d. 17 val. Marijampolės kultūros centre esančioje M. B. Stankūnienės menų galerijoje bus pristatyta Lietuvos dailininkų sąjungos narės Sigitos Grabliauskaitės stiklo meno darbų paroda.

Sigita Grabliauskaitė – stiklo meno kūrėja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dekoratyvinės plastikos programos vadovė, docentė, tarptautinių projektų „Vitrum Balticum“, „European Glass Context“ ir kt. dalyvė bei organizatorė. Šalia stiklo plastikos ji dirba vitražo, kompiuterinės grafikos srityse, lieja akvareles ir pastoviai dalyvauja akvarelininkų rengiamose pleneruose bei parodose. Bet visgi esmine Sigitos raiška turime laikyti stiklo meną, su kuriuo ji savo likimą susiejo studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, o žinias nuosekliai plėtė eilę metų dirbdama Kauno kolegijoje stiklo specialybės dėstytoja.
Stiklo srityje Sigita Grabliauskaitė daugiausiai kuria stiklo plokštes bei skulptūras. Menininkė dažniausiai įgyvendina ciklus, kurie kiekvienoje parodoje pasipildo vis naujais darbais ir taip žiūrovui tampa įsimintini, ryškiai pristatantys šią autorę. Tai – darbai ženklų, kaukių, gėlių, žirgų, angelų temomis, draugų, vyrų ir moterų santykius gvildenančios kūrinių serijos. Jose atsispindi dailininkės plastikos bei technikų įvairovė ir skirtingumai: pavyzdžiui, gali būti plėtojama grafinė arba trimatės formos raiška, skleistis ekspresyvūs koloristiniai viražai arba monochrominiai, subtilūs stiklo bei jį dekoruojančių inkliuzų tonai. Priklausomai nuo menininkės poreikio stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, darbuose pasitelkiamos ir įvairios autorės virtuoziškai įvaldytos stiklo technikos.
Jeigu pabandytumėme Sigitos Grabliauskaitės kūryboje ieškoti meninių įtakų, jų rastume labai įvairių. Kadangi Marijampolės kultūros centre, M.B Stankūnienės menų galerijoje eksponuojama tik nedidelė dalis Sigitos kūrybos, kuri žiūrovui atskleidžia jos spalvingųjų stiklo plokščių pasaulį, tai, būtent, čia mes geriausiai galime pamatyti kaip kūriniuose skleidžiasi gamtiškasis pasaulis, žiūrovui primenantis abstrakčią vaizdo viziją ar art nouveaux krypties estetiką. Su pastarąja Sigitos stiklo paveikslus sieja ir tai, kad menininkė juose demonstruoja ne tiek skaidrų, kiek nepermatomą matinį stiklą, stebėtojui primenantį brangių akmenų tekstūras ar kokias kitas gamtiškojo pasaulio elementų struktūras. (Tokiu principu dailininkė yra sukūrusi nemažai ryškiaspalvių sukepinto stiklo kompozicijų, iš kurių ypatingai pasižymėjo jos plokštės „Tulpės naktyje“, „Kaukės“, apkeliavę įvairias tarptautines parodas.)
Plokštėse ne tik dera vingrios secesijos formos ar impresionistiniai tapybiniai viražai, spalvingo stiklo raiška čia įgyja didžiulę reikšmę, tampa pagrindine romantiško ar ekspresyvaus meninio vaizdo kūrėja. Vienuose stiklo darbuose koloritas alsuoja vasara, karščiu, kituose – melancholija, rudeniu ar net žiemišku susikaustymu. Kai kuriose plaketėse, vaizduojančiose augalijos, persipynusių spalvinių tonų, „stiklinių potėpių“ dėka žiūrovas užčiuopia deformuotą, abstraktų gamtos reginį. Vis dėlto visuose darbuose jaučiama „stiklo potėpio“ laisvė, ekspresija, polinkis abstrahuoti, improvizuoti.
Kitoje menininkė Sigitos parodos dalyje matome įdomią ekspoziciją, kurią sudaro dviejų ciklų stiklo plokštės, yra susieta su žirgo bei šuns motyvu bei jų interpretacija. Vienas ciklas, sudarytas iš aštuonių kabančių plakečių, pristato kūrinius su daugybe nutapytų žirgų, kitame, šešių vienetų plokščių cikle, regime žirgus bendraujančius su aplink juos besisukinėjančiais šunimis. Čia vaizduojami ir kresni žemaitukai, ir grakštūs išlakūs trakėnai, ir mažieji poniukai. Menininkė atskleidžia jų charakterį, amžių, fizinį būvį, stovėseną – linksmą jaunųjų žirgų laigymą, subrendusiųjų poilsį ar nuovargį. Plokštėse pavaizduoti arklai nepaprastai skirtingi. Vieni – akivaizdžiai energingi, plevėsuojančiais karčiais ir visu kūnu šokantys jausmų šokį, kiti – laisvi, šuoliuojantys neaprėpiamoje erdvėje, treti stoviniuoja nuleidę galvą, šiek tiek pavargę ir ramiai rupšnojantys nematomą žolę. Žirgai, regis, semiasi jėgų tiek iš jos, tiek ir iš pačių savęs, tiek ir iš bendravimo su aplink besisukinėjančiais šunimis, kurie it gaivus oro pliūpsnis, darbuose žaismingumo, geros nuotaikos atmosferą, skleidžia laukimo, gal net būsimos medžioklės ar bendravimo su žmogumi nuojautą. Visgi visi šie gyvūnai “alsuoja savimi”, visi jie yra gamtos vaikai… Dailininkės tapyba ant stiklo ir kuria šį “alsavimą”: dažniausiai ji lengva, šiek tiek eskiziška, vietomis tarsi neišbaigta, padedanti išgauti įvairius nuotaikų niuansus. Visgi kai kuriuose vaizdiniuose piešinys įgyja preciziškumo, pabrėžiamas materialumas, fizinės gyvūnų savybės – oda, kailio šiurkštumas. Oksido ir teptuko pagalba grafiniuose piešiniuose sustiprėja siluetas, viena ar kita figūros detalė. Kai kurie žirgų ar šunų piešiniai netgi labai ryškūs. Juoda pigmento spalva, it akį verianti dėmė, dominuoja vaizdiniuose. Visa tai tik išryškina autorės motyvų stebėseną, jų atvaizdo skirtingumą ir interpretavimo galimybes. Prie visų paminėtų piešinio savybių, be abejonės, dar prisideda ir stiklo plokštės, kaip kūrinio pagrindo, ypatybės. Piešinys faktūringoje, kartais gumbuotoje plokštėje neatrodo akademiškai realistiškas, nes optinis stiklo blizgesys, plokštės tekstūros ir stikliškieji reljefai dematerializuoja gyvūnus, vaizdams suteikia laikinumo, meniškumo pojūtį.
Antrajame iš ciklų menininkė labai efektingai pasinaudoja koliažine erdvine kompozicija. Ji derina dviejų skirtingų spalvų ir formų (stačiakampė pagrindinė ir ją papildanti kita, ovalinė plaketė) stiklo plokštes, kurios persidengdamos ekspozicijoje sukuria ir kolorito, ir peršviečiamumo, ir vaizdo persipynimo efektus.
Žirgų studijų istorinis šaltinis menininkei tapo garsioji LDK riterio Kristupo Manvydo 1603 metais parengta knyga „Hippika“ – pirmasis žirgininkystės vadovėlis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje, išspausdintas Krokuvoje. Arkliais dailininkė domisi jau keleri metai, fotografuoja juos, turi sukaupusi įvairiausių meno kūrinių su žirgelio atvaizdu. Menininkė sako, kad meilė žirgams atkeliavo ne tik iš žirgo vertinimo tautoje, liaudies mene tradicijos, bet ir iš jos pačios šeimos palikimo (žirgais žavėjosi dailininkės senelis).
Pasak dailininkės, parodos pavadinimas „REFLEKSIJA x REFLEXION“ pasirinktas atsižvelgiant į tai, jog nuolatinė gyvenimo refleksija materializuojasi į stiklo kūrinius. Patirti išgyvenimai, matyti vaizdai refleksuojasi į stiklo plaketes, stiklo skulptūras bei stiklo plastikos objektų kompozicijas, tai lyg dienoraščio puslapiai, pateikiami pasirinktoje medžiagoje – stikle.
Sigitos kūrinius įdomu stebėti ir naratyvo prasme: ekspozicijoje jie išdėstyti, atsižvelgiant į tematinių motyvų kaitą, koloristinę estetiką, darbų skleidžiamą vidinę nuotaiką.
Žiūrovams, kad pajaustų stiklo skaidrumą, subtilumą, grafišką tekstūrą, tapybiškumą, monumentalumą, smalsumui rekomenduojame prieš parodą „REFLEKSIJA x REFLEXION“ ar po parodos žvilgtelėti www.stiklosala.lt

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.