Kam fotografuoti vestuves, kai galima jas tiesiog sugeneruoti? Ši mintis smelkėsi į mano galvą tol, kol nusprendžiau išbandyti.
Esu vestuvių fotografas ir natūraliai atėjo mintis – jeigu dirbtinis intelektas gali piešti šunis kosmose, tai tikėtina tikrai sugeneruos jaunuosius romantiškoje Vilniaus senamiesčio gatvėje, juk neatrodo kažkas stebuklingo, kuo jis nebūtų apmokytas.
Užbėgant įvykiams už akių: teoriškai – taip. Praktiškai – yra niuansų.
Greitas eksperimentas: viena pora, dešimt lokacijų, nulis skrydžių lėktuvu
Nusprendžiau sukurti seriją nuotraukų, kuriose ta pati pora fotografuojasi savo vestuvių dieną skirtingose vietose. Ne bet kokiose, parinkau įdomesnes ir egzotiškesnes – Norvegijos kalnuose, paplūdimyje Havajuose, itališko kalnų ežero pakrantėje, neonais žibančiame Las Vegase ir, žinoma, autentiškose Vilniaus lokacijose. Viskas per gerą valandą, be bilietų, be kelionių ir be prakaitavimo ant pliažo smėlio. Tik paraudusios nuo kompiuterio akys ir įtempti pečiai.
Rezultatas – maištas prieš gamtos dėsnius ir geografiją. Jaunoji pora staiga teleportuojasi iš Bokšto gatvės į Alpių kalnyną greičiau nei spėji pasakyti „tai čia gi pafotošopinsim, o ne iškirpsim palmę“.
Ar tai ateitis, ar tik keista distopija?
Natūraliai kyla filosofinis klausimas: ar žmonės norėtų dirbtinio intelekto generuotų vestuvių nuotraukų?
Įsivaizduokite: jūsų vestuvės įvyko lietingą lapkritį Kaune, bet instagrame švytite Maldyvuose. Arba dar geriau – jūsų vestuvių išvis nebuvo, bet nuotraukos egzistuoja. Kam galėtų nepatikti.
Viena vertus, nuotraukos bet kokioje lokacijoje tampa realybe nesvarbu, ar ten buvote ar ne. Idealus apšvietimas atsiranda pats savaime, nes AI neskaičiuoja saulės kampo ir nemato tų debesų, kurie visą dieną gadino fotografo nuotaiką. Jokių rūkančių svečių fone, jokio dėdės su zenitu gretimais ir jokių atsitiktinių praeivių su krepšiais. Galima pakeisti orą, aplinką ir net realybės jausmą. Skamba kaip tingaus vestuvių fotografo svajonė.
Bet čia pradeda lysti įdomesni klausimai. Ar tikros tos emocijos, jeigu nuotrauka netikra? Kur tos moralinės ribos, apie kurias visi taip mėgsta kalbėti, bet niekas iš tiesų nežino, kur jos prasideda ir kur baigiasi? Ir svarbiausia – ar kokybė ir vaizdas atitinka realias nuotraukas. Bet apie tai kiek vėliau.
Sielos klausimas ir instagraminė realybė
Dabar čia turbūt turėčiau filosofiškai pasvarstyti, ar dirbtinio intelekto vaizdai turi sielą. Klasikinis klausimas, kurį kelia dažnas, kas nors kartą girdėjo žodžius – dirbtinis intelektas – viename sakinyje kartu su žodžiu – menas. Žmonės mėgsta šį klausimą kelti taip, lyg siela būtų kažkoks matomas objektas, kurį galima įdėti į nuotrauką kaip druską sriubon. Ir tai kaip mat pagerina nuotrauką kelis kartus.
Bet tiesą sakant, ar tai svarbu? Įdomiau ne tai, ar nuotrauka turi sielą, o tai, kokį jausmą jaučiate žiūrėdami į save Havajų paplūdimyje, puikiai žinodami, kad realiai tą šeštadienį praleidote Palangoje, pučiant nemaloniam vėjui ir kirams bandant pavogti jūsų paskubom nusipirktas bulvytes. Kaltės jausmo gal ir nėra, bet kažkoks keistas poskonis lieka viduje. Kaip per vakarienę suvalgius keptos duonos su česnaku ir paskui gulint lovoje mąstant ar išties vertėjo taip elgtis.
Pripažinkim – dauguma mūsų jau seniai prarado ryšį tarp realybės ir to, ką mes rodome socialiniuose tinkluose. Filtrai, facetune‘a, idealūs kampai, dešimtys bandymų tam pačiam kadrui pagauti – mes jau seniai redaguojame realybę ir lipdom save iš atskirų detalių. Dirbtinis intelektas tik pasiūlo tai padaryti efektyviau ir greičiau.
Įdomiausia tai, kad tokios nuotraukos iš tiesų galėtų būti pirmiausia netgi ne sau, o tik aplinkiniams. Juk visi taip mėgstam kuo geriau atrodyti socialiniuose tinkluose. Tau gal ir nerūpi, kad vestuvės vyko lietingam lietuviškam mieste, bet močiutė draugėms bibliotekoje tikrai norės parodyti, kaip jos anūkė švietė Alpėse laimingiausią savo gyvenimo dieną. Ir kas čia blogo? Močiutė laiminga, draugės pavydi, tu – šypsai į ūsą. Visi laimi, išskyrus galbūt geografinę tiesą.
Bet kur tada ta riba? Visas vestuvinis albumas iš vietų, kur niekada nebuvai skamba lyg melavimas, bet gal tai drąsiai galime vadinti tiesiog kūrybine interpretacija.
Realybės patikrinimas: ką dirbtinis intelektas sugeba, o ko – ne
Prirašęs daugybę užklausų ir sukūręs ne vieną generaciją, supratau: AI – kaip tas studentas, kuris gerai rašo teorinį darbą, bet praktikoje gali ir pasimauti ant paprastų dalykų.
Bendri vaizdai atrodo gana įtikinamai, net sakyčiau kartais per gerai. Lokacijos atpažįstamos – kalnas tikrai atrodo kaip kalnas, paplūdimio nesupainiosi su dykuma, o Las Vegas spindi kaip ir tikrasis. Atmosfera perteikiama neblogai, yra ta svajonių vestuvių nuotaika, šviesūs tonai, romantiški krentantys saulės spinduliai ir meilės jausmas tvyrantis ore.
Bet karts nuo karto išlenda ta kita, bjaurioji, dirbtinio intelekto magija. Veidų vienodumas skirtingose generacijose virsta loterija – tarsi jaunoji turėtų kitą dvynę seserį, o jaunikis staiga pasikeičia su savo pusbroliu iš mamos pusės. Bandai generuoti tą pačią porą dešimtyje lokacijų ir penkis kartus viskas tarsi tvarkoje, o kitus penkis gauni dešimt skirtingų porų, kurios tik panašios į pradinę. Tarsi kiekviena nuotrauka būtų iš alternatyvios realybės, kur jaunųjų DNR šiek tiek skiriasi.
Rankos.. o Dieve, tos rankos. Čia dirbtinis intelektas tikrai parodo savo kūrybinę pusę. Kartais jų trys, kartais viena turi septynis pirštus, o kai kuriais atvejais jos tiesiog išnyksta kažkur už nugaros ir niekada nesugrįžta. Romantiškas glamonėjimas virsta anatomijos pamoka, kurios niekas neprašė.
Vilnius vs. AI: kas laimėjo?
Nuoširdžiai bandžiau generuoti autentiškas Vilniaus lokacijas ir čia prasidėjo tikras nuotykis. Rezultatai kito nuo įtikinamų iki tokių kur įsižiūrėjus nelabai reali Gedimino pilis, bet kažkoks jos tolimas giminaitis iš paralelinės galaktikos.
AI sugeba sukurti tikrai vilnišką aplinką – čia matai šiuolaikinės architektūros pastatus, ten kažkokias varpines, gal net kažką panašaus į senamiesčio gatves. Tik ne tikras senamiesčio gatves, o jų parodiją. Tai tarsi miesto dvynys iš alternatyvios realybės, kur Vilnius buvo statomas pagal kitokį planą, bet bendra idėja liko ta pati.
Kartais AI sugeneruoja pastatą, kuris atrodo įtikinamai, bet iš tikrųjų tokio pastato Vilniuje nėra ir niekada nebuvo. Tai sukuria keistą jausmą – žiūri ir galvoji „Čia tikrai žinoma vieta“, bet kartu supranti, kad ji egzistuoja tik kompiuterio atmintyje. Tarsi būtum sapne, kur viskas pažįstama, bet kartu visiškai svetima.
Daug natūraliau ir arčiau realybės gaunasi jeigu paimi tikras miesto nuotraukas, pageidautina savo darytas ir tuomet suformuoji užklausą dirbtiniam intelektui įklijuoti jaunuosius iš prieš tai buvusios nuotraukos į naują, arba gal tiksliau seną, aplinką. Tokiu atveju kokybiškesni generatoriai išlaiko visus elementus tokius pačius, na o, prastesnieji – vistiek sugalvoja ką nors pakeisti ir grįžtam į pradinę padėtį.
Tad ar dirbtinis intelektas pakeis vestuvių fotografus?
Trumpas atsakymas: dar ne. Ir greičiausiai negreit.
Ilgesnis atsakymas – AI yra nuostabus įrankis, dėlto sunku ginčytis. Bet jis vis dar mokosi, kaip tas jaunas fotografo asistentas, kuris tik vakar susirado, kaip veikia fotoaparatas. Entuziazmo pilna, idėjų – dar daugiau, bet kartais laikys atšvaitą kita puse ir nustembs, jog šviesa nebūtinai atsispindi ten kur turėtų.
Tikros vestuvės – tai ne tik nuotraukos. Tai emocijos, kurias jauti tą akimirką, kai jaunikis pirmą kartą pamato jaunają balta suknele. Tai spontaniški momentai, kaip jaunojo tėvo šokis po keturių šampano taurių – juokinga, bet nuoširdu. Tai netikėtos situacijos – kaip siaubingas lietus, prasidėjęs būtent per iškilmingą ceremoniją lauke, arba vaikai, bėgiojantys tarp svečių ir rėkiantys nepadorius šūkius.
AI gali sukurti gražų vaizdą, net labai gražų. Bet ar jis pagaus tą akimirką, kai močiutė ašarojasi iš laimės ir stengiasi paslėpti tai po nosinaite? Ar užfiksuos jūsų draugų spontanišką šokį, kai pradeda groti ta daina, kurią visi žino ir niekas nemoka normaliai šokti? Ar pastebės, kaip jaunikis nervingai trina rankas prieš įžadus, arba kaip jaunoji slapta apsidairo ar į ceremoniją neatvyko vaikystės simpatija.
Šie momentai – tai tas, dėl ko žmonės grįžta prie vestuvių nuotraukų po dešimties ar dvidešimties metų. Ne dėl to, kad fonas buvo gražus ar šviesa ideali, o dėl to, kad nuotraukoje mato tikrus jausmus, tikras emocijas, tikrą gyvenimą. Tikrus save. Na, gal dalyje kadrų padažytus, sušukuotus, pastatytus į tinkamą pozą ir gražiai apšviestus, bet vistiek tikrus ir su savo prisiminimais apie tą akimirką, kai pozavo fotografui.
Išvada: Fotografas 1 – dirbtinis intelektas 0 (kol kas)
Eksperimentas linksmas, rezultatai intriguojantys, o kai kurie netgi panaudojami. Bet išvada aiški kaip dieną – AI dar neišmoko fotografuoti vestuvių geriau už žmogų. Ir greičiausiai dar ilgai neišmoks. Galbūt kada nors ateityje, kai išmoks ne tik generuoti gražius vaizdus, bet ir suprasti žmogiškas emocijas, spontaniškumą ir tą neapibūdinamą jausmą, kuris atsiranda tik tikrose vestuvėse su tikrais žmonėmis. Bet kol kas – jei norite vestuvių nuotraukų, kuriose jūsų veidas būtų tas pats visuose kadruose, nebent jaunasis užlipo ant nuometo ir fotografas pagavo tą jūsų veido išraišką, kai pusė šukuosenos raunama lauk, rankos turėtų normalų pirštų skaičių, o lokacijos būtų ten, kur tikrai buvote – pasitikėkite gyvu fotografu.
O jei vistiek norite nuotraukų iš itališkos pilies, bet biudžetas primygtinai liepia likti gimtojoje Lietuvoje – sugalvokite atitinkamą vestuvių temą ir dekoracijas. Bet svarbiausia nepamirškite, jog pats tikriausias yra tas žmogus, kuris gniaužia jūsų prakaituotą delną prieš ištariant lemtingąjį TAIP.
Adas Vasiliauskas
