Statistika rodo, jog maždaug 95 proc. 60-ies metų amžiaus bei vyresnių senjorų turi bent vieną chroninį susirgimą, o 80 proc. – du ar net daugiau. Nemaža dalis garbingo amžiaus žmonių dėl tam tikrų sveikatos būklių, susijusių su fiziniais, protiniais ar jutiminiais gebėjimais, patys nebegeba įveikti paprastų kasdienių užduočių, pavyzdžiui, pavalgyti, apsirengti, nusiprausti.
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Reda Pilkytė-Klimienė įvardija, kad neretai ligonio slauga krenta ant artimųjų pečių, o tai pareikalauja ne tik emocinio atsidavimo, bet ir daugybės specifinių žinių.
Ligonio slauga – iššūkis visai šeimai
Senatvės ir su tuo susijusių sveikatos sutrikimų greičiausiai neišvengsime nei vienas – daugybė senolių susiduria su įvairiomis kaulų, sąnarių, raumenų ligomis, suprastėjusia klausa ar regėjimu, širdies ir kraujagyslių, psichikos, neurodegeneraciniais ir kitais lėtiniais susirgimais. Vaistininkė sako, kad neretu atveju senyvą žmogų kelios ligos aplanko vienu metu, o dėl amžėjimo procesų ir gyvenimo būdo nusilpęs organizmas ne visada gali joms pasipriešinti. Kartais nutinka ir taip, kad senyvas žmogus galiausiai būna tarsi prikaustomas prie lovos ir nebepajėgia pats savimi pasirūpinti.
„Sunkų ligonį slaugyti dažniausiai nusprendžia šeimos nariai, kuriuos motyvuoja noras jam suteikti geriausią įmanomą priežiūrą. Siekiama, kad sergantis žmogus jaustųsi mylimas, saugus, pažinotų savo aplinką ir sunkiausiomis akimirkomis būtų šalia artimiausiųjų.
Visgi ligonio slauga yra sunkus darbas, pareikalaujantis ne tik fizinių jėgų ar ištvermės, bet nemenkai paveikiantis ir emociškai. Todėl pagalbos prireikia ir patiems slaugantiems žmonėms, kurie iš arti kasdien stebi silpstantį mylimą žmogų ir susiduria su įvairiais sunkumais. Deja, ligonio būklei kintant, gali prireikti vis daugiau slaugančiojo pastangų, dėmesio, atjautos ir kantrybės, kas neretai pamažu virsta nelengvu išbandymu visai šeimai“, – sako vaistininkė R. Pilkytė-Klimienė.
Ką svarbu žinoti?
Vaistininkė paaiškina, jog norint rūpintis sunkiai sergančiu ligoniu namuose, reikia pritaikyti ar pertvarkyti jam skirto kambario išplanavimą: šalia lovos įrengti turėklus ar laikiklius, apgalvoti lengvesnį ligonio nuėjimą iki tualeto, dušo ar vonios kambario. Svarbu nepamiršti, kad net ir sunkiai pakylant iš lovos, žmogui vis tiek reikalingas grynas oras ir natūrali, neerzinanti šviesa, taip pat erdvė bent minimaliai mankštai.
„Slaugant artimąjį, neretai jam prireikia padėti įgyvendinti kasdienę rutiną, pagal jo galimybes ir poreikius: nuprausti, padėti apsilankyti tualete, pavalgydinti, aprengti, pagelbėti atlikti mankštą, jei tai yra įmanoma. Būtina nepamiršti ir vartojamų vaistų, reguliariai matuoti arterinį kraujo spaudimą, sekti bendrą savijautą tiek iš fizinės, tiek iš psichologinės pusių.
Be ligoniui gydytojo išrašytų medikamentų, namų vaistinėlę taip pat reikėtų papildyti vaistais nuo skausmo. Tačiau reikia nepamiršti, kad senyvo amžiaus žmonėms, dėl viso organizmo nusilpimo, ne visi vaistai yra tinkami ir saugiai gali būti parenkami tik konsultuojantis su gydytoju ar vaistininku. Visada pravartu turėti virškinimo sistemos funkcijas gerinančių vaistų, vaistų nuo viduriavimo, širdies lašų, nervų sistemą raminančių preparatų. Konsultuojantis vaistininkas visuomet padės išsirinkti pacientui labiausiai tinkamas, draugiškos kainos prekes“, – pataria R. Pilkytė-Klimienė.
Anot jos, slaugant senyvą žmogų, vienas svarbiausių aspektų yra higienos palaikymas ir tinkamas slaugos priemonių naudojimas. Platus pastarųjų pasirinkimas šiandien leidžia palengvinti ne tik paties ligonio, bet ir slaugančiojo kasdienybę, priklausomai nuo individualios situacijos. Vaistininkė pasakoja, jog dažniausiai slaugantieji artimieji pasirūpina reikiamo dydžio sauskelnėmis, specialiomis kelnaitėmis ar įklotais, odą saugančiomis ir valančiomis priemonėmis, kvapų neutralizatoriais, patogesniais prausimosi reikmenimis. Taip pat pravartu turėti ir guminių klijuočių ar vienkartinių paklotų, apsaugančių lovos čiužinį nuo skysčių pratekėjimo.
Pagalba – pasiekiama ranka
Pasak vaistininkės R. Pilkytės-Klimienės, slaugantiems ligonį pravartu įsivertinti visas būtinąsias išlaidas ir pasidomėti, kurias jų gali kompensuoti Valstybė. Pavyzdžiui, kreipusis į savo šeimos gydytoją ir pristačius reikalingus dokumentus, galima suplanuoti ambulatorines paslaugas bei už kompensuojamas lėšas įsirengti pagalbines priemones: reguliuojamo aukščio lovą, specialius čiužinius, padėsiančius išvengti pragulų, pritaikomus staliukus ir kitas reikalingas priemones.
„Artimąjį slaugantiems žmonėms taip pat gali būti suteikiama „Laikinojo atokvėpio“ pagalba, kada socialinės priežiūros specialistas kuriam laikui perima įvairius rūpesčius iš slaugančiojo rankų ir leidžia jam pailsėti. Vienai šeimai gali būti skiriama iki 720 valandų per metus, o nutikus įvairioms krizinėms situacijoms, pavyzdžiui, kada patiriama netektis, netenkama pajamų šaltinio ar įvyksta skyrybos, kurį laiką pagalba gali būti teikiama nepertraukiamai.
Sunkiomis akimirkomis svarbu nepamiršti ir emocinės paramos. Kai asmuo nebegali įgyvendinti kai kurių savo poreikių, kasdien susiduria su liūdesiu, nostalgija, gailesčiu ir gyvenimo laikinumo suvokimu – gali apimti liūdesys ar net depresija. Šalyje veikia ne viena emocinės paramos grupė, kur pagalbą reikia psichikos sveikatos ekspertai ar savanoriai. Kiekvieno miesto savivaldybėje taip pat veikia emocinės paramos linijos, psichikos sveikatos centrai, socialinės grupės. Tad kur kreiptis pagalbos – yra, tiesiog reikia ja išmokti pasinaudoti“, – priduria mažų kainų vaistinės atstovė R. Pilkytė-Klimienė.
Ištikus negandoms, vaistininkė skatina nepamiršti, jog niekada nesate vieni: palaikykite ryšį su kitais giminaičiais, vietos vaistininku, šeimos gydytoju, slaugos specialistais ar socialiniais darbuotojais. Slaugančiajam taps gerokai lengviau susidoroti su iškylančiais iššūkiais, o ir sergančiu artimuoju pasirūpins profesionalai.
