Kelionės idėja, piligrimystės idėja Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriuje gimė prieš keletą metų. Nusprendėme keliauti vietomis, susijusiomis su Palaimintuoju. Kodėl? Tikima, kad dieviškumas ir šventumas labiausiai jaučiami tose vietose, su kuriomis yra fiziškai susiję. Tikimasi patirti malonių, išgijimų ar surasti dvasinę ramybę. Per šiuos keletą metų Marijampolės piligrimai pabuvojo Lenkijos šventovėje Lichene, Varšuvoje Belianuose, Latvijos šventovėse Rygoje, Vilandi, Agluonoj ir Daugpilyje, Vilniaus arkivyskupijos kurijoje ir Palaimintojo gyvenimo bei veiklos vietose, lietuviškame Punsko krašte aplankant Vygrius, Seinus. Todėl šį kartą gražų rugpjūčio rytmetį net dviem autobusais (į vieną netilpo visi norintys) 68 piligrimai pajudėjo Lenkijos sienos link. Lazdijuose prisijungė būrelis šio skyriaus tikinčiųjų, o Punske mus sutiko ne tik piligrimai, bet ir mūsų kelionės vadovės Nastutė Sidarienė ir Aurelija Pečiulytė. Jų vadovaujami ir klausydamiesi pasakojimų apie jotvingių žemės, apie buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, vėliau jungtinės Dviejų Tautų valstybės, valdomos ir rusų, ir prūsų, istorinius įvykius bei šio krašto geografinius ypatumus įsiliejome į piligrimų srautą, aplankantį naujausias stebuklingas vietas Balstogės vaivadijoje.
Stebuklingas Rožanystok‘o Šv. Mergelės Marijos paveikslas. Pavadinimas – dvigubas žodis: rožė (kurių čia buvo labai daug) ir stok – kūgis, stogas, kalnelis. Vietovė, esanti už 79 km. nuo Suvalkų, susijusi su grafais Tiškevičiais, kurie 16-17 a. gauna čia žemės. Grafienė Eufrozija (vardo reikšmė – džiaugsmas, linksmumas) užsakė gražų Mergelės Marijos paveikslą, prie kurio meldžiantis jai (Eufrozijai) įvyko stebuklų: užsidegdavo lempa, atgijo ir pakvipo sudžiūvusios vainikų apie paveikslą rožės. Paveikslas pernešamas, kad visi norintys galėtų prie jo melstis ir paskelbamas stebuklingu. Pakviečiami vienuoliai dominikonai iš Seinų ir 1759 m. pradedama statyti bažnyčia ir vienuolynas vėlyvojo baroko stiliumi. Keičiantis istorinėms situacijoms į vienuolyną buvo atkeltos stačiatikių vienuolės, kurios čia išbuvo iki pirmo pasaulinio karo, o tada pasitraukdamos į Gardiną su savimi pasiėmė ir stebuklingąjį paveikslą. Dabar jau žinoma, kad jis yra prie Maskvos šv. Mikalojaus cerkvėje, o atminimui sukurta net 6 paveikslo kopijos. O dabartinis, t.p. stebuklingas paveikslas, nutapytas Varšuvoje 1928 m.
Įdomus ir reikšmingas mums faktas, kad 1918 m. Vilniaus arkivyskupas J.Matulaitis įkuria Rožanystok‘e parapiją ir pakviečia vienuolius seleziečius, kurie atidaro miestelyje mokyklą. Jie gyvena bei darbuojasi ir šiandien, daug dėmesio skirdami krašto švietimui, kultūrai. Mums kalbėjęs vienuolis ir kunigas (buvęs Marijampolėje jau 2x) pristatė vienuolių veiklą parapijoje ir Bažnyčioje, pasirengimą artėjančiam šv. J.Bosko jubiliejui.
Naujausiausias stebuklas Lenkijoje, Sokulkuose, mažame miestelyje, turinčiame apie 20 tūkst. gyventojų, kuris iki trečiojo Abiejų Tautų padalijimo (1795 m.) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 2008 m. spalio mėnesį šv. Antano bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Kaip reikalauja liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife – per kelias dienas gležnas paplotėlis vandenyje ištirpsta, nustoja būti Kristaus kūnu, ir skystis supilamas į mažą šulinuką po altoriumi. Bet šį kartą po kelių dienų vanduo iš indo išgaravo, paplotėlis neištirpo, o ant jo atsirado raudonų dėmių, panašių į kraujo krešulį. Plačiau apie tai prašau paskaityti internete ieškant žinių apie Sokulkų miestelio istoriją, mažo miestelio labai turtingą istoriniais įvykiais istoriją (surasite ir Karalienės Bonos, ir Žygimanto Augusto, ir Zigmanto Vazos, ir kitus vardus) arba adresu: . Įdomumo dėlei,- statistika teigia, kad Lenkijoje yra įvykę daugiau stebuklų negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Mūsų kaimynus lenkia tik Italija ir kelios musulmonų šalys.
Sokulkų šventovėje mūsų parapijos klebonas Andrius Šidlauskas MIC laikė šv. Mišias, homilijjoje pažymėjo, kad Dievas apsireiškimui pasirinko šią apleistą bažnytėlę (šiuo metu ji restauruojama), nes Jis myli mažus dalykus, išaukština Jį tikinčius, o tikėjimas padaro stebuklus. Po Mišių padovanojome Palaimintojo paveikslą – portretą. Tai bus viena iš mūsų piligrimystės misijų: Draugijos susirinkime nutarėme įgyvendinti šią idėją – dovanoti Palaimintojo portretą užsienyje lankomoms Bažnyčioms. Sujaudino tai, kad priimdamas dovaną kunigas pabučiavo paveikslą ir tai, kad mums atidarė groteles ir leido arti prieiti prie stebuklingų relikvijų. Po susikaupimo valandėlės ėjome į parapijos salę, kur vienuolė Janina Samolevič pasakojo apie šį Eucharistijos stebuklą bei prie jo vykstančius stebuklingus išgijimus, rodė sukurtą filmą ir vaišino arbata. Sesuo Janina pasakodama priminė apie Dievo meilę mums, apie Dievystę, kuri dovanojama mums Kristaus kūno ir kraujo pavidalu ir perkeičianti mūsų gyvenimus, jei tik mes priimame Jį. Buvo prisimintas ir Palaimintasis, tvirtai tikėjęs Bažnyčia, pamilęs Ją. Vilniaus arkivyskupas lankėsi šioje parapijoje ją vizituodamas. Klausydamasi sesers pagalvojau, kiek daug mes dar nežinome apie tėvo Jurgio gyvenimą ir veiklą ir kiek daug dar galėtume padaryti.
Supraśl (lietuviškai Supraslė) – mažas 500 metų senumo miestelis, 15 km nutolęs nuo Balstogės, turintis daug istorinių, architektūrinių paminklų. Ypač išsiskiria Renesanso stiliaus Bažnyčia ir stačiatikių vyrų vienuolynas, kurio atstovas supažindino su permaininga ir dramatiška ansamblio istorija , pravedė ekskursiją, papasakojo apie ikonų atsiradimą, kūrimą (vienuolynas turi ir 300 ikonų muziejų). Žmonių tikėjimą ir meilę rodo tai, kad II-ojo pasaulinio karo metu sudegęs ansamblis pradėtas atstatyti 1989 m., šiuo metu jame gyvena, dirba keliolika pravoslavų vienuolių. Senoji istorija mena, kad 16 a. tai buvo svarbiausias vyrų vienuolynas Lietuvoje. Dviejų tautų ir religijų valstybė, todėl valdovai žinojo, kaip gerbti kitą religiją. Vienuolyne vienijama provoslaviška ir bizantiška tradicija, o pati vieta geografiškai sieja Rusijos ir Bizantijos religiją. Reikšmingi ir įdomūs istoriniai faktai: vienuolyne laikoma didžiausia šv.Kryžiaus relikvija; Bažnyčia (bizantiškai gotiška) vienintelė pasaulyje tokio dydžio, nes buvo gynybinė; vienintelė Europoje, turinti bizantines ikonas ant sienų; 17 a. pab. antra pagal dydį spaustuvė po Krokuvos, spausdinusi literatūrą provoslavams, katalikams, graikų ir sentikių apeigoms, o grožinė literatūra buvo spausdinama ir lietuvių kalba. Tuo pačiu laikotarpiu čia buvo trečioji pagal dydį Lenkijoje biblioteka.
Sw. Woda – paskutinė mūsų sustojimo vieta, esanti už 11 km nuo Supraslės. Koplyčioje prie šaltinėlio, kurio stebuklingu vandeniu prieš 300 metų išsigydė regėjimą žmogus ir pastatė pirmąją koplyčią, kabo Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas. Visą kelionę mus lydėjo sėkmė, todėl ir čia suradome tuo metu atėjusį entuziastą – savanorį, kuris labai šiltai pasakojo šios vietos istoriją bei pristatė mūsų Kryžiaus Kalno pavyzdžiu kuriamą ansamblį. Graži šių dviejų vietų jungtis: tikintieji iš čia vežė stebuklingą vandenį į Kryžių Kalną, o iš ten atsivežė žemės. Kaip dažnai Lenkijoje įprasta prie Grotos (trykšta šaltinis) įrengta ir Golgota, kryžius nuvežtas pašventinti į Romą. Pabaigoje nuskambėjo retorinis klausimas – kaip iš tokio mažo dalyko pasidarė toks didelis?! Žinoma, potekstėje skambėjo ir atsakymas – tik Tikėjimas, Viltis ir Meilė kuria didžius ir tikrus dalykus.
Grįžome vėlai vakare, nors nuvažiavome tik apie 400 km, bet aplankėme daug objektų, pabuvome visai kitokioje, šventoje erdvėje, išgyvenome Dievo artumą. Manau, nesuklysiu, sakydama, kad pajutome giliai širdyje išsilaisvinimą iš kasdienybės ir žemiškumo apraiškų. Tai buvo kelionė ir į savo vidų, į apsivalymą, į šventybės karalystę.
Vida Mickuvienė, Palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Autorės foto
