Sutartys – įrankis apgaudinėti vartotojus, bet galime tai pakeisti

Audris Narbutas

Kada paskutinį kartą nuoširdžiai perskaitėte visą sutartį, kurią pasirašote? Nesvarbu, ar ji elektroninė, ar popierinė, lizingas ar sutikimas dėl kompiuterinio žaidimo parsisiuntimo. O gal, kaip kartais ir šio straipsnio autorius (dažnai stovėdamas eilėje) paskubate su dokumentų patvirtinimu, nes jaučiatės nepatogiai, nes už jūsų stovi mama su mažyliu, ir jai reikia skubiai grįžti į namus? Kertu lažybų, kad nepaisant išsilavinimo ir žinių daugelis  šio straipsnio skaitytojų yra patyrę panašią situaciją. Ir tai neturėtų mūsų stebinti. Šitaip susidaro terpė, kurioje tarpsta manipuliavimas vartotojais, nedarantis garbės nei verslui, nei valstybei, o kaip tik apsunkinantis skaidraus verslo galimybes konkuruoti. Sutartis pasirašančių žmonių visada bus daugiau, nei jas kuriančių, ir ši tendencija interneto amžiuje tik augs, tad jau dabar turėtume rasti sprendimų, kaip užkirsti kelią esamoms ir galimoms manipuliacijoms. Nusprendžiau giliau pažvelgti į šią problemą.

Dabartinės tendencijos kenkia vartotojui

Kartais atsainiai mėginama parodyti, kad žmonės, kurie pasirašė sutartis neįsigilinę į jų turinį ir dėl to nukentėjo, yra patys kalti. Dažnai girdime požiūrį, kad visi galėtume ir turėtume susitvarkyti su savo sutartimis, paraginama ir pamokoma jas atidžiai skaityti. Deja, to ne tik neužtenka, bet toks elgesys labiau panašus į simuliuojamą sprendimą, gerokai žalingesnį nei oficialus nieko nedarymas. Pastarasis bent jau sukelia nepasitenkinimą ir norą kritikuoti. Tokio požiūrio įsišaknijimo ir palaikymo rezultatai aiškūs – dalis įmonių susiranda mechanizmus, kaip padidinti pelnus ir ne visai padoriu būdu įgyti konkurencinį pranašumą prieš savo varžovus. Pralaimi tiek sąžiningas verslas, tiek ir vartotojai, kurie neretai net nežino, jog buvo apgauti. Politikai  tyli apie egzistuojančias problemas. Kartais todėl, kad nepastebi, o kartais tiesiog seka žiniasklaidos aktualijų nutiestu keliu. Ir tai neturėtų stebinti, nes dar prof. Lauras Bielinis savo knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ išsakė požiūrį, kad politinėms diskusijoms toną visų pirma duoda žiniasklaida, o pastaroji dažniausiai kreipia dėmesį į skandalingas ir greitai plintančias istorijas. Ir negalime jos kaltinti, nes muziką užsako pats skaitytojas.

Žiniasklaida yra priversta teikti, kad ir ne visada kokybišką, bet paklausų turinį, kad parduotų reklaminius plotus ir išsilaikytų.  Štai ir Delfi veikia tokiu principu, kad automatinė sistema skaitomiausius straipsnius meta į priekį ir dėl geresnio pozicionavimo jie tampa dar labiau skaitomi. Ne tokio plataus masto problemos palieka informacinio lauko paraštėse. Sakysite, laisvė ir pasirinkimas? Gal ir taip, o gal tiesiog paprasčiausia neurologija ir smegenų centrų, kuriuose glūdi primityviausi troškimai,- seksas, maistas, pinigai ir kiti mums patinkantys dalykai – dirginimas, siekiant pasipelnyti. Išvardyti malonumai (beje, ir kompiuteriniai žaidimai) skatina dopamino (laimės hormono) susidarymą smegenyse ir gali sukelti netgi priklausomybę.

Dėl nesąžiningai sukonstruotų sutarčių kenčia netgi advokatai

Taigi visokios apgaulingos detalės, glūdinčios sutartyse, dažnai prasmunka pro žiniasklaidos akiratį ir todėl nustatyti problemos mastą tampa itin nelengva. Dar sunkiau tai padaryti, nes dažnai vartotojas nežino arba tik po kurio laiko sužino, kad buvo apgautas. Štai vienas mano pažįstamas, aukštos klasės advokatas,- pavadinkime jį Karoliu – prieš kurį laiką sužinojo, kad  prarado 500 €, nes vienas iš didžiųjų Lietuvoje veikiančių skandinavų bankų trečiajai šaliai kas mėnesį pervesdavo po 50 €. Priežastis labai paprasta. Karolis kadaise internete ieškojo vieno filmo ir norėjo jį įsigyti legaliai. Atliko mokėjimą internetu. Nors kokybiškos paslaugos taip ir nepavyko gauti, bet Karolio bankas nuo to laiko kas mėnesį pradėjo daryti pavedimus net neinformuodamas apie tai savo kliento. Pastebėjęs, kad su jo sąskaita dedasi keisti dalykai, mano bičiulis išsiaiškino, kad bankas vykdo pavedimus, o įmonė, kuri gauna lėšas, yra oficialiai įsikūrusi kažkur Trečiajame pasaulyje prie Madagaskaro. O dabar įsivaizduokite, kad vietoje Karolio turime vienišą mamą, kuri augina viena pati vaiką ir dirba už minimalų atlyginimą… Interneto spąstai nesirenka aukų. Žinoma, galime šiuo atveju palinguoti galvelėmis ir perspėti Karolį, kad elgtųsi atidžiau, bet argi advokatas nežino grėsmių, ar tikrai visomis aplinkybėmis tikslinga skaityti ilgus sutarčių tekstus. Tie, kurie išdrįsta kurti klaidinančias sutartis ir tokiu būdu formuoja vergovės visuomenę, žino, kad šie mechanizmai neveikia. Būkime padorūs ir pripažinkime faktą, kad žmonės didėjant darbo krūviui bus vis labiau linkę neskaityti ilgų, smulkiu šriftu, o globaliame pasaulyje neretai ir teisine anglų kalba surašytų sutarčių, kai kitas pasirinkimas tiesiog spustelti varnelę ar padėti parašą. Ir negalime jų kaltinti, nes juk gyvename pasaulyje, kuriame dažnai lieka mažai laiko net artimiesiems. Tokiame pasaulyje net ir juristai gali kelti klausimą, ar po sunkios darbo dienos skirti dėmesį mylimai žmonai ir vaikams bei pailsėti, ar skaityti sutartis apie lizingą, kurio tau prireikė perkant skalbimo mašiną.

Realų problemos mastą suvokti dar sudėtingiau

Tam, kad problema taptų aktualia, ji turi būti įsisąmoninta. Su vartotojų teisėmis neretai nutinka taip, kaip su žmona, kurią apgaudinėja neištikimas sutuoktinis. Širdis plyšta ne tada, kai jis lovoje su kita moterimi, o kai vargšelė sužino tiesą. Čia galioja lygiai tas pats dėsnis. Neretai žmogus net nežino, kad yra apgaudinėjamas, pavyzdžiui, sutartyje įterpiama detalė, kad jūsų asmens duomenys gali būti parduodami trečiosioms šalims. Gal daliai žmonių tai ir nerūpi, bet visada galime iškelti klausimą: kodėl kažkas turėtų teisę užsidirbti pinigų apgaule iš manęs išviliojęs informaciją? Jei tie duomenys yra tokie vertingi, kad kažkas yra pasirengęs už juos mokėti, kodėl tie pinigai turi atitekti tarpininkui, o ne jų tikrajam savininkui? Apgaule išviliotas sutikimas nėra tikras sutikimas – tai liudija tiek filosofinis Džono Loko požiūris, tiek ir teisinė praktika. Deja, apgaulė dažnai lieka žmogaus širdyje ir pasibaigia paburbėjimu, kad kažkas turi kažką daryti. Mat skriauda gali būti pernelyg maža, kad imtumeisi realių aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, kreipimosi į vartotojus teisių agentūrą, be to, nekreiptum dėmesio į galimas finansines išlaidas, laiką bei nervus, bet ir pakankamai didelė, kad mintyse pagalvotum, jog valstybėje, kurioje gyvuoja tokie dalykai, kažkas yra negerai. Šitaip sukuriamas tam tikras saikingos agresijos efektas – kankinu, bet tik tiek, kad išlaikytum.

Problemos sprendimas glūdi libertariniame paternalizme

Išgirdus žodžius libertarinis paternalizmas gali pasirodyti, kad tai dar vienas „mandras“ žodis, kuriuos užuot vartoję intelektualai ir politikai galėtų kalbėti visiems suprantama ir paprasta kalba. Tam tikra prasme taip ir yra. Libertarinio paternalizmo esminis principas – žmogus turi teisę rinktis, bet geresnis pasirinkimas yra pasirenkamas kaip iš anksto nustatomas, o pastarasis turi teisę atšaukti išankstinį pasirinkimą. Dažniausiai to nedaroma, nes vėlgi reikalauja laiko ir pastangų, o ir išankstinis pasirinkimas dėl mūsų psichologijos vertinamas kaip normalus ir teisingas.

Šios idėjos iškilo 2008 m. kartu su ekonomisto Richard Taler bei juristo Cass Sustein veikalu „Stumtelėjimas“ (Nudge). Knygoje rašoma apie dviejų tipų žmones: 1) econs, kurie viską daro racionaliai, apskaičiuoja ir realybėje beveik neegzistuoja, 2) humans – tikruosius žmones, kurie daro klaidų, pavargsta ir dėl psichologijos dažnai elgiasi neracionaliai. Ši knyga padarė didelį poveikį politikams iš viso pasaulio, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje buvo sukurtas „Elgesio įžvalgų padalinys“( the Behavioural Insight Team), kuris duoda patarimus vyriausybės kuriamai politikai (policy paper), remdamasis žmogaus elgsena. Padalinio siūlymai apima visas svarbiausias politikos sritis: ugdymą, mokesčių politiką, socialinę politiką, sveikatos apsaugą ir taip toliau. Leisiu sau būti įžūliam ir pasakyti, kad jei Lietuvoje būtų priimti politiniai sprendimai, remiantis šiomis idėjomis, šiandien būtų gerokai daugiau tėvų, jaučiančių atsakomybę už vaikų ateitį, ugdančių savo vaikus būti dorais piliečiais, o ne tokių, kuriems dar vienas vaikas – dar vienas pinigų, kuriuos galima leisti sau, kapšelis. Žinoma, svarbus vaikų skaičius šeimoje, bet dar svarbiau, kaip joje auklėjami vaikai. Juk skirdama didesnes lėšas didesnei šeimai valstybė iš tiesų į ją investuoja. Jei vaikai užauga žmonėmis, negerbiančiais dvasinių vertybių, neturinčiais savarankiško gyvenimo vizijos, nesiejančiais savo gyvenimo su juos užauginusia ir į juos investavusia tauta (o gal net asocialiais), tokia politika žalinga valstybei, žalinga visai tautai.  Protinga vyriausybė, kaip ir protingas žmogus, privalo numatyti kuo toliau siekiančias poelgių pasekmes.

Būtent neurologiją bei psichologiją ignoruojanti politika, neretai vykdyta LSDP, diskreditavo dideles šeimas ir prisidėjo prie gausios ir kartu orios šeimos įvaizdžio nykimo. Laimei, atsiranda vis daugiau didelių, žymių ir pavyzdingų šeimų, pavyzdžiui, 4 vaikus auginančio politiko Gabrieliaus Landsbergio ar 4 vaikus auginančio politologo dr. Lauryno Kasčiūno.

Šiuo modeliu naudojasi verslas

Būtų melaginga teigti, kad libertarinis paternalizmas Lietuvoje visai neegzistuoja. Jį pradėjo taikyti kai kurios įmonės siekdamos padindinti savo pelningumą. Štai „Omnitel“ vietoje anksčiau įprastų kelerių metų sutarčių perėjo prie keleris metus trunkančios interneto įrangos išperkamosios nuomos bei neterminuotos sutarties. Tą pačią sistemą taiko „Teo“ televizijai „Gala“. Tiesa, dabar jau turime jas vertinti kaip vieną įmonę. Prie senosios sistemos įpratęs klientas (taip nutiko ir su mano mama) gali laukti, kol sutartis pasibaigs. O tai įvyks tik tada, kai nueisi į klientų aptarnavimo centrą ir paprašysi, kad sutartis būtų nutraukta. Visa tai liudija, kad šie mechanizmai veikia ir Lietuvoje. Tik pageidautina, kad juos taikytų ne tik verslas, siekiantis natūralaus ir teisėto pelno, bet ir valstybė, ginanti savo piliečių – vartotojų – interesus.

Žadėtoji idėja

Taigi privatus sektorius jau teisiškai rado mechanizmų, kaip pasinaudoti šiomis idėjomis, kad padidintų  pelningumą. Įmonės turi tam teisę. Būtų teisinga šiuos mechanizmus perimti ir pritaikyti vartotojams ginti. Lengviausia tai padaryti atkreipiant dėmesį į priežastis, kodėl žmonės neskaito sutarčių. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės neskaito ilgų ir sudėtingų sutarčių, ir yra ta, kad jos ilgos ir sudėtingos. Pridėkime psichologinius veiksnius, pavyzdžiui, eiles technikos prekybos centruose ar norą greičiau įsirašyti parsisiųstą programą ir turime visą vaizdą. Žmonės skaitytų ir įvertintų grėsmes, jei sutartys būtų trumpos, tad efektyvus ir techniškai lengvai įgyvendinamas sprendimas būtų įpareigoti sutarčių rengėjus, kad sutarties priekyje būtų sudedami identifikaciniai ženklai apie nustatytas grėsmes, pavyzdžiui, duomenų pardavimą trečiosioms šalims. Žinoma, ženklai ir kelių sakinių tekstas viso šimto procentų vartotojų gal ir neišgelbėtų, bet tai būtų gerokai daugiau nei dabartinis sutarčių ignoravimas. Tie, kurie praleisdavo sutartis, viliuosi, perskaitytų bent santrauką bei įspėjamuosius ženklus, o tie nedaugelis, kurie visada nuosekliai peržiūrėdavo visus tekstus (tiek popierinius, tiek ir skaitmeninius), neprarastų  visiškai nieko. Tai būtų tam tikra kiek modifikuota libertarinio paternalizmo adaptacija Lietuvoje.

Reziumė

Moralios rinkos ekonomika prasideda nuo sąžiningumo, o kur jo nėra, ten kyla skepticizmas tiek pačios rinkos, tiek ir šalies atžvilgiu. Vargu, ar istorijos, susijusios su sutarčių sudarymu,  turi tiek jėgos, kad klibintų šalies pamatus, bet tai nereiškia, kad turime ignoruoti problemas, kurios skaudina mūsų piliečius. Ten, kur galima taikyti efektyvius ir techniškai lengvai įgyvendinamus sprendimus, jie ir turi būti taikomi. Glausta informacija apie grėsmes sutartyje bei jas identifikuojantys ženklai yra vienas iš šių mechanizmų. Bet ar turėsime pakankamai valios jį taikyti? Jei taip, padėsime tiek ir sąžiningam verslui, tiek ir vartotojams.

Teisinės paslaugos | Buhalterinė apskaita | Įmonių steigimas | Įstatų keitimas

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE