Kol visos išsivysčiusios šalys siekia didesnės neįgaliųjų socialinės integracijos, intensyvesnio įvairaus pobūdžio negalias turinčiųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką, Lietuva, regis, nusprendė paieškoti savo kelio ir iš naujo išrasti dviratį. Kaip vieną iš integraciją skatinančių priemonių siūloma įvesti įpareigojimą socialinėms įmonėms didžiąją savo pelno dalį (net 75 proc.) reinvestuoti į papildomą sąlygų gerinimą bei didesnę socialinę integraciją, kurią šios įmonės ir taip vykdo. Ir jei kažkam tai skamba kaip socialinis teisingumas, tai elementari logika sako, jog šiame sprendime užkoduojamos didelės problemos, ir visai neaišku, kas bus atsakingas už jų sprendimą.
Pirmiausia – valstybės noras reguliuoti, kur ir kiek turėtų investuoti verslininkai, savaime atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Kažin, ar yra verslininkų, kurie norėtų, kad valstybė jiems paaiškintų, kur turi keliauti jų uždirbtas pelnas, sudėliotų prioritetus, svarbiausias augimo, eksporto, investicijųar plėtros kryptis. Įdomu, ir tai, kas tokiu atveju būtų atsakingas už nesėkmę ar netgi bankrotą?
Ir šitas klausimas čia tikrai ne atsitiktinis. Kodėl pateikus šį siūlymą baiminamasi garsiai pasakyti, kad tokiu valstybės reguliavimo atveju įmonės, šiuo metu įdarbinančios daugiau nei 6 tūkst. žmonių, ne tik, vargu, ar bus konkurencingos, bet ir apskritai išliks ir bus priverstos tiesiog užsidaryti bei išsivaikščioti? Įmonės uždirbto pelno laikymas aukso puodu, iš kurio galima semti ir semti auksinius vis naujoms politikų idėjoms įgyvendinti, rodo elementarų ekonominį neišprusimą. Jei įmonės balanse šis pelnas „kabo“ kaip nepaskirstytas, tačiau realybėje tai yra pinigai, naudojami būtinoms savo kasdienėms reikmėms: apyvartos lėšoms papildyti, investicijoms, galų gale – atlyginimams išmokėti. Žinoma, išradinėjant dviratį galima pasirinkti neigti laisvos rinkos realybę ir įsivaizduoti, kad būtent į šią eilutę galima be sąžinės graužimo besti pirštu. Tačiau atėmus galimybę šiuos pinigus naudoti versle, gali ir paties verslo nebelikti, kas tada nutiks su jo įdarbinamais neįgaliaisiais?
Kiekviena neįgaliuosius įdarbinanti socialinė įmonė, kaip ir bet kuris kitas verslo vienetas, turi savo finansinį ratą, tačiau šiuo atveju jis neišvengiamai įtraukia dideles investicijas darbuotojų apmokymui ir aplinkos pritaikymui. Galimybė dirbti nepilną darbo dieną, būtina pagalba, specialus apmokymas – tai itin svarbios integraciją užtikrinančios priemonės, kurios taip pat kainuoja. Pasakysite, kad būtent todėl socialinių įmonių veikla yra subsidijuojama valstybės. Tačiau subsidijas ir dabar gali gauti tie, kurie pasiryžtų į savo kolektyvą priimti darbuotojus su negalia. Tačiau eilės prie tokių subsidijų nesirikiuoja. Paklausite kodėl? Todėl, kad socialinė misija kainuoja. Ir turbūt nėra geriau tai žinančių, kaip pačios socialinės įmonės.
Taigi paskaičiuokime toliau. Kadangi jau yra panaikintos mokesčių lengvatos, nuo šių metų socialinės įmonės jau pradėjo mokėti pelno mokestį, kuris siekia 15 proc. Jei reinvestavimo procentas sieks 75, uždėjus tokią mokestinę naštą, įmonei liktų vos 10 proc. apyvartinių lėšų. Nereikia ilgai svartyti, kad suvoktume, jog esant tokioms sąlygoms įsipareigojimai kreditoriams, bankams ar partneriams būtų nepadengiami, darbuotojai, dėl to, kad nebeįmanoma jų išlaikyti, atleidžiami, įmonės darbas taptų neefektyvus, o bankrotas – ranka pasiekiamas.
Turėdami nors ir tobulintiną, tačiau tikrai neblogai veikiančią socialinių įmonių sistemą, kuri leidžia ne tik sveikiesiems dirbti kartu su negalią turinčiaisiais, tai pat leidžiančia socialiai jautriai visuomenės grupei turėti darbą ir gauti pajamas, o verslui efektyviai veikti, kurti ir parduoti konkurencingus verslo produktus ar paslaugas, kažkodėl norima ją remontuoti ne nuo to galo. Išardant kas veikia, prisidengiant subsidijomis reguliuojant verslą, ir tokiu būdu tik apribojant galimą augimą.
Nesinori taip sakyti, bet panašu, kad bus užmegztas tikras Gordijaus mazgas, iš kurio nebus realios naudos nei valstybei, nei verslo sektoriui, nei visuomenei. Galiausiai, naudos nebus ir patiems neįgaliesiems, kurie neteks galimybės integruotis taip, kaip gali dabar: pajusti sparčią darbo aplinką, išnaudoti savo galimybes ir pasijusti visaverčiais visuomenės nariais.
