Marijampoliečiams baimintis dėl saugumo nereikia. Suvalkijos sostinė užaugino raumeningą kartą. Vienas įrodymų – gimnazistas Tautvydas Dumbliauskas, kuris gali ne tik nuo nedrausmingų vairuotojų apsaugoti ir per gatvę pervesti pensininkę, bet ir gelbėti skęstančius Marijampolės baseine, fontane ar Baltijos jūroje. Vaikinas vasaros atostogas leidžia ne spaudydamas kompiuterio klaviatūrą, o stebėdamas Šventosios pakrantę. Jis stojo į gelbėtojų uniformas vilkinčių vyrų gretas, o jo sąskaitoje – išgelbėta pirmojo šių metų pretendento nuskęsti gyvybė. Tautvydas dalinasi darbo pajūryje patirtimis.
Kas privertė darbo ieškoti pajūryje? Ar Suvalkijos darbo rinka per maža jaunimui?
Darbo ieškotis pajūryje paskatino draugai. Manau, tai puiki galimybė įgyti naujos patirties, gyvenant kitame mieste susirasti naujų draugų bei išmokti kažką naujo, kas gali praversti ne tik darbe, bet ir kasdieniniame gyvenime. Būtent to siekiant ir prasidėjo darbo paieškos pajūryje, tačiau ilgai jos netruko. Jau senokai norėjau pamėginti dirbti gelbėtojo darbą. Gal dėl to, jog nuo mažų dienų lankau plaukimo baseiną. O apie Suvalkijos darbo rinką daug, deja, nežinau. Manau, jog pasistengus, gerą darbą galima rasti ir čia.
Galbūt teko dirbti ir savo gimtajame krašte? Jei taip, palygink darbo sąlygas Marijampolėje ir Šventojoje.
Deja, bet darbo patirties gimtajame krašte daug neturiu, galbūt ateityje gebėsiu atsakyti į ši klausimą. O apie darbą pajūryje žinau tai, jog jis nėra toks, kokio visi tikisi. Dauguma dirba sunkiai, neretai ir viršvalandžius, tačiau tiek vakarai prie jūros su draugais, tiek prasiblaškymai naktiniuose klubuose didžiajai daliai jaunimo atperka darbo sunkumus.
Kodėl pasirinkai dirbti gelbėtojo, o ne vaflių kepėjo darbą? Juk tikimybė apsitaškyti įkaitusiais riebalais yra kur kas mažesnė nei vieną kartą įbridus neišbristi iš siautėjančios jūros.
Virtuvės šefas iš manęs prastas… Gal būtent tai ir atbaidė ieškotis darbo vaflių kioskelyje ar restorane. Manau, būčiau greičiau apsitaškęs riebalais, nei nuskendęs jūroje. Beje, dirbti darbą, kuris pilnas veiksmo, daug įdomiau nei sėdėti kioskelyje ir laukti klientų.
Paatvirauk apie gelbėtojo kasdienybę. Dažniau tenka sėdėti gelbėtojų namelyje ir spręsti kryžiažodžius ar lieti prakaitą treniruotėse?
Iš tiesų, būtų galima pasakyti, jog visų gelbėtojų kasdienybė yra vienoda darbe, tačiau skiriasi po darbo valandų. Darbo metu visi mes dirbame vienodai sunkiai. Tačiau po darbo kiekvienas darome, ką norime. Tokio dalyko, kaip privalomos treniruotės neturėjome. Kiekvienas iš gelbėtojų yra fiziškai pajėgus, tačiau sportuoti po darbo nėra reikalaujama. Vieni renkasi laiką leisti namelyje žiūrėdami filmus, skaitydami knygas, eidami į pirtį. Tačiau nemaža gelbėtojų dalis po darbo likusias jėgas eikvoja sporto salėje, eina bėgioti, ar lieja prakaitą krepšinio aikštelėje. Tiek vienas, tiek kitas pasirinkimas, mano nuomone, yra geras – tai priklauso nuo pomėgių. Smagu, jog šios dvi skirtingos žmonių grupės puikiai sutaria tarpusavyje tiek darbo metu, tiek po darbo.
Savo suvalkietišką drąsą įrodei iš piktos jūros ištraukdamas pirmąjį šių metų pretendentą tapti skenduoliu. Papasakok plačiau apie šį adrenalino kupiną įvykį. Kas, pamačius skęstantįjį, pirmiausiai sukirbėjo galvoje – pareiga darbui, baimė ar duoklė žmogiškumui?
Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo ta, jog tuo metu budėjau vienas, o sklandžiam gelbėjimo procesui reikalingi bent du asmenys. Vienas krante, o kitas vandenyje. Plaukikas turi gauti plaukimo krypties nurodymus iš kolegos, esančio krante. Šis įvykis buvo netikėtas ne tik man, bet ir visai komandai. Diena buvo vėsi. Tądien visi daug mieliau rinkosi buvimą mieste nei paplūdimyje. Tačiau ir čia pasitaikė poilsiautojų. Gelbėtojų poste buvo iškelta geltona vėliava, kuri leido maudytis, tačiau jūra buvo šalta ir tai daugumą atbaidė lįsti į vandenį. Tačiau visuomet atsiranda drąsuolių, kurie nebijo šalto vandens ir pradeda plaukti į jūrą vis labiau toldami nuo kranto. Tuo metu kaip tik patruliavau paplūdimyje. Eidamas link gelbėtojų postelio pastebėjau, jog vandenyje žmogus mosikuoja rankomis šaukdamasis pagalbos. Nieko nelaukdamas pranešiau pagrindinei stočiai apie skendimą, ir ji nedelsdama išsiuntė pagalbą man. Tik pranešęs stočiai šokau į vandenį ir pasileidau plaukti link skenduolio. Tuo metu visiškai dingo laiko nuovoka, viską užvaldė adrenalinas ir apie jokią baimę ir galimas pasekmes nė nespėjau pagalvoti. Tai atrodė darbo pareiga, o dar labiau žmogiškumo išraiška padėti esančiam bėdoje. Laimei, viskas baigėsi gerai ir skendusį jaunuolį ištraukiau. Tik grįžęs į darbo postą susimąsčiau apie tai, kas įvyko.
Kaip jauteisi atlikęs žygdarbį? Galbūt noras dirbti gelbėtoju išgaravo?
Noras dirbti gelbėtoju tik sustiprėjo, deja, atsirado priežasčių, dėl kurių teko grįžti į Marijampolę, tačiau kitais metais, manau, vėl rinksiuosi šį darbą vasarą. Nesijaučiu atlikęs kokį nors įspūdingą žygdarbį, labiau pareigą, su kuria susidurti tenka daugumai gelbėtojų.
Papasakok, kaip tokį rizikingą tavo darbo pasirinkimą vertina artimieji. Dažniau laimi jų baimė dėl tavo gyvybės ar pasididžiavimas tavo žygdarbiais?
Gaila, bet artimieji nepalaikė mano sprendimo vykti į pajūrį ir dirbti tokį atsakingą darbą, tačiau, laikui bėgant, jie su tuo susitaikė ir mano poelgiai atpirko jų baimės pojūtį.
Dažniau pasitaiko skęstančių dėl nenuspėjamų jūros bangų, ar merginų, imituojančių skendimą, kad susilauktų gelbėtojų dėmesio?
Dėkui Dievui, bet merginų, imituojančių skendimą, darbo metu nepasitaikė. Tačiau ne paslaptis, jog gelbėtojams merginų dėmesio netrūksta, o ypač tuomet, kai šie budi paplūdimyje.
Galbūt teko dalyvauti kasmetinėse gelbėtojų varžybose? Kaip manai, tai tik pramoga gelbėtojams ir žiūrovams, ar tokie renginiai turi realios naudos?
Deja, bet šiose varžybose dalyvauti neteko. Daug apie jas girdėjau iš seniau dirbusių kolegų bei darbo vadovų. Buvau laukiamas ir komandoje, tačiau dėl to, kad išvykau, dalyvauti jose neteko… Manau, bus proga kitą vasarą. Mano nuomone, šios varžybos yra naudingos ir patiems gelbėtojams. Jų dėka, kiekvienas dalyvis pamato savo komandos nario pajėgumą, o ruošdamasis varžyboms patobulėja savo darbo srityje. Be to, visos šios varžybų užduotys yra pravarčios gelbėtojų darbo kasdienybėje.
Duok kraštiečiams, besiruošiantiems paplūdimio skėčius skleisti pajūryje, keletą patarimų iš profesionaliosios savo, kaip gelbėtojo, pusės, kad kolegoms netektų daugiau darbo.
Manau, yra trys dalykai, kurių svarbiausia laikytis esant paplūdimyje: nesimaudyti išgėrus, visuomet užtikrinti savo ir artimųjų saugumą vandenyje ir pats svarbiausias dalykas – nuolatos klausytis gelbėtojų nurodymų.
Kalbino Aušrinė Vaščėgaitė
