Pasak garsaus Lietuvos kaimų pastatų architektūros tyrinėtojo, Amerikos lietuvio Jurgio Gimbuto, „Užnemunėje gyvenamąjį namą tarmiškai vadina stuba. Tai dažniausiai pailgas, dviejų galų trobesys.
Pro duris buvo įeinama į priemenę. Virtuvei atitverdavo priemenės dalį. Iš virtuvės buvo pakuriamas pečius, čia buvo gaminamas valgis. Pietiniame gale – didžioji gyvenamoji patalpa – Grinčia. Toliau – bulvinė kamara. Pastogėje, ant vadinamo aukšto sukraudavo senus daiktus. Kai kurie namai kitame gale turėdavo seklyčią.
Pamatai stubai dažniausiai būdavo iš akmenų. Priemenėje ir virtuvėje – molinė asla. Grinčioje – lentinės grindys. Bulvinėje – po kojomis smėlis. Lubos – lentinės. Ant lubų viršaus užberdavo spaliais.
Stubos stogas buvo aukštokas, dviejų šlaitų ir apdengtas šiaudais. Stogo galuose buvo palikta anga vėdinimui ir paukštelių lizdams sukti.
Arčiausiai prie stubos stovėdavo klėtis. Čia buvo sandėliuojamas ir saugomas derlius. Stovėdavo grūdai, miltai, rūkyta mėsa. Klėtys – dviejų patalpų su durimis ir prieklėčiu iš šono.
Klojimas – tai ūkinis pastatas, kuris stovėdavo priešais gyvenamą namą. Šiek tiek toliau nuo kaimo kelio. Čia sukraudavo ir kuldavo javus. Didesni ūkiai turėdavo daržines pašarams sandėliuoti, o mažesni – klojimus. Viduryje būdavo grendimas, o iš galų – šalinės. Šalinėse kraudavo nekultus javus, šieną, dobilus, šiaudus.
Tvartai būdavo pailgi ir nedideli. Kai kurie ūkiai turėdavo atskirai pastatytus rūsius bulvėms ir kopūstams susidėti. Vadinamos bulvinės būdavo virš žemės, su sienelėmis. Žiemą jas šildydavo žarijomis.
Užnemunės gyventojų sodybas puošdavo dideli, aukšti medžiai, gėlių darželiai ar dailesnė tvora.“
