Marijampolėje tarpukariu gyvenę mūsų protėviai traukiniu nuvykę į Kauną sumanė toliau kelionę tęsti garlaiviu. Karšta vasaros diena alsavo ramybe. Laivelis Nemunu plukdė suvalkiečius į Klaipėdą. O iš ten autobusu į išsvajotą Palangą. Nusimaudę vėsiame Baltijos jūros vandenyje suvalkiečiai skubėjo į konferenciją.
Salėje jau sėdėjo milžiniškas būrys ateitininkų. Iš visos Lietuvos atvykę svečiai laukė prezidento.
Pasak tų įvykių liudininko prisiminimų, „Konferencija vyko aukštų pušų ir žalialapių medžių apsuptoje aikštėje. Čia į susirinkusią minią kreipėsi ateitininkų vadovas profesorius Pr. Dovydaitis. Svečius sveikino iš Vilkaviškio atvykęs vyskupas Mečislovas Reinys, populiarus kunigas Krupavičius ir profesorius Eretas.
Posėdžio viduryje atvyko prezidentas Antanas Smetona. Lydimas tuo metu vidaus reikalų ministro K. Musteikio ir pulkininko Plechavičiaus. Po gražios kalbos sugiedamas Lietuvos himnas. Prezidentui skiriamos ovacijos. Posėdis baigiamas.
Kitą dieną, sekmadienį grafo Tiškevičiaus parke, Palangoje, įvyko pamaldos. Jas laikė ir pamokslą pasakė vyskupas Mečislovas Reinys. Į aikštę, kurioje vyko mišios, apsilankė daugybė palangiškių. Besimeldžianti minia, žaliuojanti gamta ir karo orkestro giesmių aidai – sudarė įspūdingą atmosferą.
Tą pačią dieną, grafo Tiškevičiaus parke prie Birutės kalno įvyko ateitininkų ir vietinio pėstininkų pulko dainų šventė. Dainavo jungtiniai ir atskiras marijampoliečių choras. Šventę stebėjusi publika priversdavo kartoti atliktus kūrinius. Po dainų atvyko kalbos tėvas zanavykas J. Jablonskis. Netrukus pasirodė tautos atgimimo dainius Maironis. Gera visų nuotaika liejosi per kraštus.
Po dainų visi ėjome pažiūrėti sporto programos. Bendru maršu į aikštę atėjo sportininkai. Padarė keturis pratimus. Po visų pratimų ir lenktynių ėjo dovanų dalybos. Daugiausiai laimėjo marijampoliečiai. Juk nusivežėm tokius vyrus, kaip Šačkus, Akelaitis, Kačergius.
Vakare įvyko eisena su žibintais per Palangą link Birutės kalno. Kilometrą nusitęsianti minia. Gražios tautiškos dainos. Visų besišypsantys, linksmi veidai. Pasiekę putojančią jūrą ir Birutės kalną sustojome. Degė laužai ir buvo sakomos kalbos.
Netrukus įvyko iškilmingiausia šventės dalis. Prie ošiančios jūros, prie degančių žiburių suvaidinta misterija – „Nuvainikuotoji vaidilutė“. Kūrinio autorių – Vincą Mykolaitį Putiną – publika nešiojo ant rankų. Vaidinimą stebėjo daugybė palangiškių. Buvo užimtos visos sėdimos vietos. Visas veiksmas vyko iki 1 valandos nakties.
Prieš grįžtant namo, atgal į Marijampolę, privalėjom įsigyti gintarų. Pasileidom visi į krautuves. Mūsų merginos nepagailėjo paskutinių centų, kad tik nusipirktų gintarinę braškutę. O kur dar lauktuvės namuose laukiančiai sesutei.
Galbūt skaitytojams bus įdomu, ką mes valgėm? Už pietus (ne per geriausius) Palangoje reikia mokėti 3-3,50 litus. O pienas.. tik 0,80 centų. Tad išgeri pietums litrą pieno, suvalgai bandelę ir sotus. Rytais kartais jau gerdavome arbatą. Arbatėlę parūpino konferencijai rengti komitetas. Tik cukrų reikėjo turėti patiems.
Atėjo laikas grįžti namo. Dabar jau važiavome traukiniu. Kelionė atgal prasidėjo liepos 20 d. Ne visi tilpo. Vyriausybė davė dar vieną traukinuką. Traukinyje per Lietuvą keliavome naktį, tad mažai ką matėme. Ir Latviją pervažiavome nakčia. Pajutome tik tiek, kad konduktoriai užrakino vagonų duris.
Traukinys tik lekia, pūškuoja. Kol nenorėjome miego, tol dainavome ir juokėmės. Vėliau sėdi, sėdi, o galva tik svyra. Išlindome pro Kauno tunelį ir netrukus išgirdome, – Marijampolė. Pagaliau. Ačiū Dievui, atsidusome ne vienas. Kelionė šiek tiek prailgo.
Kaip kovojome parvykę su vežikais geriau nerašysiu. Ne vienas jų varžėsi dėl mūsų parvežimo.
Pasibaigė ateitininkų konferencija. Liko tik prisiminimai.“
1927 m., Marijampolė
