Ar važiuosi prie jūros šią vasarą? – klausdavo senieji marijampoliečiai vienas kito. Kas čia iškęs be vandens. Aišku, kad važiuosiu. Tik kad su tais litais, – „bėdavojo“ kitas. Nu lekiam, geležinkelis papigintas, o valgio pasiimsime savo.
Tokius pokalbius tarpukaryje gyvenę inteligentai „sukdavo“ kiekvieną vasarą. Kelionė prie Baltijos jūros į legendinę Palangą suvalkiečiams anuomet buvo egzotika. Viena tokia kelionė buvo užrašyta.
Anot praeities turisto iš Marijampolės prisiminimų, „Prieš kelionę raminomės, guodėmės ir rengėmės. Mūsų susidarė nemažas būrys. Didžioji dalis – choristai. Vieni važiavo, kaip dalyviai, kiti – kaip svečiai. Juk kas būtų, jei visi dainuotų ar sportuotų. Kas jau tada žiūrėtų?
Liepos 14 d., ketvirtadienį dar prieš aštuonias ryte jau stovėjome stotyje. Savo ekskursijoje turėjome ir studentų bei moksleivių.
Visi į Palangą, į Palangą. Tik ta mintimi ir gyvenome, tik apie tai ir kalbėjome.
Pagaliau atpūškavo, atšniokštė traukinys nuo Kalvarijos. O jame yra tokių pačių, kaip ir mes. Iš Alytaus, Simno, Lazdijų ir tos pačios Kalvarijos. Kai kurie su studento kepurėlėmis.
Mūsų būrys vis didėja. Visi juokauja ir kalbasi. Važiuojam.
Su nekantrumu ir mes jau vagone. Krauname ant viršutinių lentynų ryšulius, lagaminus, rūbus.
Konduktorius sušuko ir traukinys sušvilpė. Sudie, Marijampole. Mes į Palangą.
Pro mūsų langus bėga laukai ir medžiai. Traukinys tą dieną kaip tyčia, kad eina, tai eina. Nespėjam skaityti telegrafo stulpų turinio.
Kaune perlėkėme Žaliąjį tiltą. Vadinasi mes jau sostinėje. O traukinys išeina į Klaipėdą tik vakare. Turim gražaus laiko. Visi kas gyvi, einam į miestą.
Broleli, mano. Koks džiaugsmas. Sužinojom, kad antrą valandą po pietų į Klaipėdą plaukia garlaivis!
Ir visai pigiai. Moksleivius paima už keturis litus, o studentus už šešis. Kitus – už dešimt. Aišku, kad plauksim garlaiviu. Bet ką daryti su nupirktais traukinio bilietais? Juk mes Marijampolėje nusipirkome į Kretingą. Parduoti? Bet kas pirks? Vis dėl to suradom tokių. Pardavėme.
Pasirinkome didelį garlaivį vardu „Vilnius“. Koks patogus ir kiek daug vietos. Bet ir ekskursantų nemaža – apie tris šimtus. Išgirdom signalą. Visi sulipome. Plaukiame viduryje Nemuno. Gražu žiūrėti. Pradėjom dainuoti.
Perplaukiam Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Skirsnemunę ir Jurbarką.
Nuo Smalininkų jau Mažoji Lietuva – Memelland. Sutemsta. Plaukiam naktyje. Vokiečių Ragainės ir Tilžės matėm tik žiburius. O kiek ten žiburių.
Ryte išplaukėme pro Rusnę į Kuršių marias. Iš dviejų pusių tik vanduo ir dangus. Kaip gera, kad Lietuva turi tiek daug savų vandenų.
Ir valgyti užsinorėjome. Užkandžių turėjome savo. Bet reikėjo ko nors užsigerti. Einam į laivo bufetą arbatos. Už saldytos stiklą prašo po 50 centų. Brangu. Klausiam, kiek kainuos nesaldinta. Sako – 20 centų. „Loska“ Dievo. Geriam. Cukraus gavom pasiskolinti.
Juodkrantėje sustojom valandėlę. Vieni apžiūrėti, kiti maudytis. Nors iki atviros jūros apie penkiolika minučių kelio, bet ką tai reiškia. Visi šokom į vandenį, o garlaivis jau rėkia. Basomis kojomis, su suknele rankose panelės bėgo link laivo.
Kas įdomu, kad Juodkrantėje viskas vokiškai.
Netrukus pamatėme Klaipėdos kaminus ir bokštus. Įplaukėme į uostą. Štai matom – plūduriuoja karo laivas „Prezidentas Smetona“. Visas šarvuotas. Juodas, kaip smala.
Klaipėda turi savo elektra varomą tramvajų. O švara – vokiška. Papirosų galus nemėto ant gatvių – yra tam skirtos dėžės. Yra šiek tiek lietuviškos kultūros. Gatvių pavadinimai jau lietuviški. Kai kurių viešbučių vardai – irgi. Mieste galima išgirsti vietinius gyventojus tarp savęs lietuviškai kalbantis.
Klaipėdoje ilgai delsti negalime. Palangoje mūsų laukia konferencija. Samdom autobusus ir automobilius. Vieni anksčiau, kiti – vėliau, ir lekiam į Birutės tėviškę. Automobilių savininkai turėjo darbo. Žinoma, ir pelno.
Palangoje paleido autobusas mus prie vidurinės mokyklos namo. O judėjimas koks. Čia visas konferencijos centras. Registratūroje klausiame, o kur nakvosim? Išsinuomokit, atsako mums. Arba šieno ir daržinę duosim.
Kas čia tau nuomos. Dar pinigą mokėsim. Nu jau ne, parodyk, kur ta daržinė. Merginos liko mieste, klebono daržinėje nakvoti. O vyrams nakvynė už miesto, grafo Tiškevičiaus daržinėje. Pas grafą pasieniais priversta šieno. Kritom miegoti.
Kiek pailsėję nulėkėm maudytis. Tik stovėk, o bangos pačios tave prausia. Mums atrodė labai šaltas vanduo. Net kojas užgėlėm. Jūros dugnas kaip kočėlo rintė. Toks nelygus.
Nusimaudę skubam į grafo Tiškevičiaus parką. Ten konferencija. O svečių tiek daug.
Posėdžio viduryje atvyko prezidentas A. Smetona.“
Bus daugiau..
